Po Prahos pavasario mes, kunigai, gyvai diskutavome, ką daryti, kad bent šiek tiek galėtume laisviau kvėpuoti. Šis klausimas nedavė ramybės kunigams ir pasauliečiams, kuriems buvo ne vis tiek, kokia bus Lietuvos ir Bažnyčios rytdiena. Supratome – mums gali pagelbėti tik viešumas, apie sovietinių pareigūnų nusikalstamą veiklą garsiai kalbant ne tik Lietuvoje, bet ir Vakaruose, tačiau kaip surinkti iš visų Lietuvos kampelių faktus, liudijančius žmonių diskriminavimą ir persekiojimą vien už bandymus gyventi pagal savo įsitikinimus? Dar sunkesnė užduotis – prasiskverbti pro geležinę uždangą, kad tiesos žodis pasiektų laisvąjį pasaulį. Tai buvo dideli iššūkiai ir nežinojome, kaip į juos atsiliepti.
Šių svarstymų išdava buvo 1972 m. kovo mėnesį dienos šviesą išvydęs pirmasis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos (toliau, Kronikos) numeris. Labai kuklus, rašomąja mašinėle atspausdintas pogrindžio leidinys. Kronikos leidėjai buvo užsibrėžę tikslą kruopščiai surinkti faktinę medžiagą apie Lietuvos žmonių, ypač tikinčiųjų diskriminavimą bei persekiojimą, ir šią medžiagą patalpinti į pogrindžio leidinio puslapius. Paruoštas numeris rašomosiomis mašinėlėmis bei kitomis anuo metu nelengvai prieinamomis dauginimo priemonėmis turėjo būti tiražuojamas ir slapta platinamas. Kronikos leidėjai siekė, kad jų leidinys pasiektų Vakarų pasaulį, ir kad tai, ką sovietinė valdžia darė pavergtose šalyse, būtų plačiai žinoma laisvojo pasaulio žmonėms.
Tuojau, kai į sovietinio saugumo (KGB) rankas pakliuvo pirmasis Kronikos numeris, buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 345. Šį leidinį ne tik platinti, bet ir turėti tapo labai pavojinga. Kronikos leidėjai, bendradarbiai, platintojai, už savo darbą negaudavo jokio atlyginimo, bet kiekvienu metu galėjo būti už tai suimti, persekiojami, tardomi, teisiami ir kalinami.
Žmonių pasišventimas prisiimti riziką ir leisti Kroniką, o sovietinės valdžios didžiules pastangas Kroniką sulikviduoti reikėtų laikyti įspūdingiausiu įrodymu, kokia svarbi buvo Kronika. Jei tai būtų buvęs nereikšmingas darbas, ar žmonės būtų statę save į tokius pavojus, ar būtų reikėję prieš Kroniką naudoti visą valstybės galią, bandant ją sunaikinti?
Jau 1975 m. įtakingas ir gerai informuotas šveicarų žurnalas „Glaube in der 2. Welt” paskelbė plačią ir dokumentuotą studiją apie Lietuvos Bažnyčią, pasiremdamas ištisai Kronikos medžiaga, kurią jis vadina „mozaikos akmenėliais”, vaizduojančiais nūdienį Lietuvos katalikų gyvenimą.
Anglijoje veikusio Religijos ir komunizmo studijų centro vedėjas kun. Michael Bourdeaux rašė apie LKB Kronikos svarbą ir ragino savo ir kitų kraštų spaudą kuo plačiausiai paskleisti jos skelbiamas žinias dėl to, kad Kronika skelbia tikslius, kruopščiai patikrintus ir dokumentuotus faktus, pranešdama tai, ką nutyli oficialioji rėžiminė spauda.
JAV leidžiamas lietuvių žurnalas „Aidai“ jau 1976 m. rašė: „Jei kas šiandien surinktų austrų, šveicarų, italų, prancūzų, vokiečių, anglų, brazilų spaudos iškarpas, kuriose atpasakojami kronikos skelbiamieji faktai, tai jau dabar susidarytų visa eilė storų tomų, prieš kuriuos patsai šaltinis — graudžiai kuklūs „LKB Kronikos” pluošteliai — atrodytų kaip nykštukas prieš milžiną“.
Kronikos leidėjai gerai suvokė, kokio pavojingo darbo ėmėsi, todėl planavo, kad Dievui laiminant gal pavyks šį pogrindžio leidinį leisti bent tris – ketverius metus. Visi žinojo, koks galingas buvo KGB aparatas su tūkstančiais oficialių pareigūnų ir dešimtimis tūkstančių kolaborantų, nešusių šeimininkams bet kokią nugirstą informaciją.
Vienas po kito buvo suimami ir teisiami Kronikos platintojai – Petras Plumpa, ses. Nijolė Sadūnaitė, Vladas Lapienis ir daugelis kitų. Bet Kronika ėjo ir ėjo net septyniolika metų, ir skelbė pasauliui nežmoniškos santvarkos piktus darbus.
Su dideliu dėkingumu prisimename mūsų tautiečius – kun. Kazimierą Pugevičių, kun. Kazimierą Kuzminską ir kt. – kurie Kroniką vertė į anglų, ispanų, vokiečių ir kitas kalbas ir Lietuvos žmonių vargus viešino plačiajame pasaulyje. Jei ne jų pagalba, Kronikos žinia nebūtų pasiekusi plačios pasaulio visuomenės.
Kronika ne tik informavo pasaulio visuomenę apie sovietinės valdžios daromus nusikaltimus, bet atliko kitą labai svarbų uždavinį – drąsino tautiečius nebijoti persekiojimų ir ginti savo teises. Kronikos įtakojami vienas po kito pasirodė kiti pogrindžio leidiniai: „Aušra“, „Dievas ir Tėvynė“, „Rūpintojėlis“, „Tiesos kelias“, „Perspektyvos ir kt. Galinga represinė valdžios mašina pradėjo buksuoti, ir mes visi pamažu ėjome į Kovo 11 – ąją.
Šiandien minėdami Kronikos pasirodymo 50 – ąsias metines, dėkoju Dievui už tuos kunigus, seseris vienuoles, Eucharistijos bičiulius ir daugybę pasauliečių, kurie savo laiku rinko Kronikai medžiagą, talpino ją į eilinius Kronikos numerius ir juos platino. Jei ne šitie tik Dievu pasitikėję ir laisve rizikavę žmonės, mes Kronikos stebuklo nebūtume matę. Maldoje prisiminkime iškeliavusius pas Viešpatį Kronikos bendradarbius: kunigus Alfonsą Svarinską, Juozą Zdebskį, Virgilijų Jaugelį, seseris vienuoles – Julija Kuodytę, Oną Vitkauskaitę, pasauliečius – Vladą Lapienį, Povilą Buzą ir kt., o Kronikos bendradarbiams, sulaukusiems Kronikos 50 m. jubiliejaus linkiu visokeriopos Dievo palaimos.
Jūsų kardinolas Sigitas Tamkevičius, LKB Kronikos steigėjas ir redaktorius, 2021 m., gruodžio 30 d.