Sunku pradėti kalbėti apie Aušrą ne nuo prisiminimų. Kai ji pradėjo eiti, buvau penktoje vidurinės mokyklos klasėje. Vieno bendramokslio paraginti trise įsteigėme slaptą Lietuvos išlaisvinimo organizaciją ir mokykloje vasario 16 d. proga išplatinome savo vaikiška ranka rašytus atsišaukimus. Žinoma, mokytojai mus iškart „areštavo“, išbarė, bet, atrodo, „kompetentingiems organams“ nepranešė. Kai „Aušra“ išleido paskutinį savo numerį, pradėjau dirbti Vilniaus universitete. Per visus tuos 13 metų tiesiogiai su ja nesusidūriau, tik šį tą girdėdavau per Vatikano radiją ar Amerikos balsą, nors, kaip dabar žinau, buvau visai netoli – tik per vieną žmogų nuo Aušros bendradarbio kun. Kazimiero Ambraso SJ.
Šiandien pirmiausiai prabėgom į „Aušrą“ pažiūrėkime kaip į paprastą žiniasklaidos leidinį. Taip, pageltę, maksimaliai teksto pripildyti lapai, jokių spalvų, iliustracijų – šiandien mūsų akis ne prie to pratusi. Tačiau paskaitykime. Iškart į akis krenta labai aiški ir ryški redakcijos politika – ir pirmųjų šešių numerių, redaguotų Sigito Tamkevičiaus, ir visų kitų, parengtų kun. Liongino Kunevičiaus. Programoje nusibrėžtos linijos laikomasi kiekviename numeryje. Kiekvienas numeris turi aiškią struktūrą nuo vedamojo iki „žinių“ skyriaus leidinio pabaigoje. Kiekviename numeryje ir gyvai atsiliepiama į dienos aktualijas, ir skaitytojui pateikiami rimti analitiniai tekstai.
Skaitydamas numerį po numerio pastebi, kad kai kurie iš jų organizuoti temiškai. Neatsimenu tokio dalyko to meto oficialiojoje spaudoje – nei „Pergalė“, nei „Nemunas“, nei „Kultūros barai“, nei „Mokslas ir gyvenimas“, nei juo labiau „Švyturys“ ar „Jaunimo gretos“ teminių numerių nerengdavo. Ir „Aušros“ temos toli gražu ne visuomet paprastos. Pasklaidykime, pavyzdžiui, 1979 m. išleistą 15 (55) numerį. Pirmoji publikacija skirta Vasario 16-ajai, vadinasi „Neužmirštama diena“. Tarp kitų publikacijų randame išsamų pasakojimą apie Juodupės (Rokiškio rajonas) žudynes, kur besitraukiantys vietos bolševikai (beje, pasakojimo publikavimo metu dauguma gyvi sveiki) 1941.06.27 sadistiškai nužudė 13 savo kaimynų šaulių. Autorius taip baigia savo pasakojimą: „Mes, tos kartos žmonės, matę tą įvykį, čia ir norime papasakoti mūsų jaunimui. Ir dabar Juodupės kapinėse nebylus kapas su trylika pasvirusių kryželių visiems primena kruvinus bolševikų darbus. Bolševikai neleidžia ant kryželių užrašyti nužudytųjų pavardžių.“ (p. 33). Taip, šio numerio tema – atmintis ir užmarštis. Greta eilėraštis, „Baladė“, prasideda šitaip:
…Dienom, naktim aš kankinuos:
Nejaugi niekas nežinos?
Nejaugi viskas užsimirš,
Ar iškreiptu aidu pavirs?
(A. Varūnas)
Dar viena to paties numerio publikacija – gana išsamus pasakojimas apie Suomijos–Rusijos karą 1939 m. Pasismailinęs satyriko plunksną autorius be kita ko rašo: „Šiuo metu Tarybų Sąjungoje išleista gana daug atsiminimų, ypač serijoje „Vojennyje memuary“ („Karo memuarai“). Rašo nusenę maršalai, generolai ir žemesnio rango karininkai, rašo pėstininkai, tankistai, lakūnai, žvalgai. Neiškentė ir pats Brežnevas. Jis skaitytojus „pradžiugino“ savo „Mažąja žeme“. Smulkiai aprašyti visi karai, pradedant pirmuoju pasauliniu. Bet ar visi?
Tarybų Sąjungai teko kariauti vieną gana sunkų ir kruviną karą, apie kurį beveik jokioj memuarinėj literatūroj nėra nei eilutės. Tai 1939 – 1940 metų Tarybų Sąjungos – Suomijos karas. Daug duotų tarybiniai vadovai, kad pasaulis galėtų tą karą užmiršti (p. 36–37).
Tame pačiame numeryje skaitome ir žurnalistinį pasakojimą „Jie išeina…“ apie senųjų kolaborantų laidotuves: „Kartkartėmis šalti, įsakmūs balsai iš rajkomų praneša: „Vakar po sunkios ligos mirė revoliucinio judėjimo Lietuvoje dalyvis draugas N. Iš jūsų organizacijos 12 žmonių privalo stovėti garbės sargyboje bei dalyvauti laidotuvėse. Be to, atvykdami turite atnešti 2 vainikus. Prašome užtikrinti nurodyto žmonių skaičiaus dalyvavimą bei vainikų atnešimą“ (p. 51). Toliau autorius svarsto: „Iš tiesų, ir kodėl toks nenatūralus net tų žmonių gyvenimo epilogas, jei prievartos būdu reikia organizuoti net paskutinį jų atsisveikinimą? Ar dėl to, kad prievarta, lydėjusi juos visą, gyvenimą ir tapusi jo esme, nori ir šįkart pasireikšti visu ryškumu?“. „Kodėl tad dabar štai prireikė to prievartinio pagarbos reiškimo? Ar ne dėlto kartais, kad visų jų – gyvų likusiųjų – sąmonėje vis dar jaučiamas netikrumas ir kaltė? Argi tai ne dėsninga prievartautojų tragedija? Kiek gi išsilaikys tokiu būdu įgyta pagarba?“ (p. 55) Toliau – pasakojimas apie Konstantino Gabdanko (1893–1973) ligą ir prisiminimus iš kankinimų Maskvoje, nykias Justo Rugienio (1909–1978) laidotuves, Donato Rodos (1915–1978) savižudybę, Alfonso Randakevičiaus (1919–1978) girtuoklystę ir liūdną galą. Savo pasakojimą autorius „Ig. Breivė“ baigia tokiu svarstymu: „Pilkas nekrologas. Pilki žodžiai. Šilumos nėra ir nebus. Nebus ir pagarbos. Jos ir negalėjo būti, tarnaujant svetimiems ir trypiant žmoniškumą. Štai kodėl toks liūdnas jų gyvenimo finalas. Sunku jiems skirtis su gyvenimu, jaučiant visą jo beprasmybę“ (p. 55).
Numeryje spausdinama daug kitų straipsnių, dokumentų, kreipimųsi – šis numeris vienas iš storesnių, – tačiau čia paminėtos ir kitos, nepaminėtos publikacijos varijuoja aiškią atminties, garbės ir užmaršties temą: okupacinė valdžia ir jos kolaborantai prievarta naikina atmintį apie garbingus žmones ir jų darbus, ir prievarta kuria atmintį apie kolaborantų nuopelnus. Paskutinė numerio publikacija taip pat apie tai. Tai TSRS valdžios potvarkis iš visų bibliotekų ir knygynų surankioti ir sunaikinti ukrainiečių rašytojo, Rusų–vokiečių karo veterano, Ukrainos Helsinkio grupės įkūrėjo Mykolos Rudenko (1920–2004) knygas[1]. Tokia to meto realybė, sunki, kartais slegianti ir stumianti į neviltį, bet tuo pačiu kelenti šventą pyktį ir verčianti kovoti už tiesą.
Tačiau grįžkime prie šiuolaikinio žvilgsnio į „Aušrą“. Dar vienas šiandien į akis krentantis jos bruožas – aiški, inteligentiška, nesuprimityvinta, taisyklinga lietuvių kalba. Taip, čia neturėtume labai stebėtis – ir pats leidėjas kun. L. Kunevičius buvo poetas, ir jo talkininkas „kalbos redaktorius“ Kazimieras Ambrasas patys buvo puikūs filologai.
Tad vertindami „Aušrą“ to meto kontekste turime pripažinti, kad tai buvo labai rimtas, rimtas temas rimtai analizuojantis, aukštų intelektualinių standartų besilaikęs leidinys viskuo, išskyrus poligrafinę kokybę, pranokęs oficialiąją to meto spaudą.
Trumpai dar reikia pasakyti keletą žodžių apie tai, kas Aušroje yra vertinga šių dienų skaitytojui. Visų pirma, tai neišsemiamas aruodas daugeliui Lietuvos XX a. antros pusės istorijos tyrėjams. Čia daugybė tiesiog jau paruoštos medžiagos daugeliu temų. Nežinau, kur yra daugiau surinkta medžiagos, pavyzdžiui, apie prievartinę Baltarusijos lietuvių rusifikaciją po antrojo rusų vokiečių karo ir jų pastangas išsaugoti savo tapatybę. Iš daugelio įvairiuose numeriuose spausdinamų Aušros straipsnių sužinome, kaip buvo sunaikintos net lenkų okupacijos laikais veikusios mokyklos ir bibliotekos, kaip buvo uždarytos bažnyčios, sužinome daugybę vardų, daugybę veiksmų, matome statistinių duomenų analizę. Iš įvairių Aušros numerių surinkę visus atitinkamus straipsnius turėtume turbūt pačią išsamiausią lietuvių Baltarusijoje sunaikinimo istoriją.
Dar viena Aušroje turbūt išsamiausiai išgvildenta tema – Lietuvos rusifikacija. Čia taip pat iš Aušroje publikuotų dokumentų, analizių ir tiesiog žurnalistinių pastebėjimų nuo 1978 m. Taškento konferencijos iki konkrečių rusifikacijos instrukcijų ir masinio kolonistų atvežimo į Lietuvos miestus fiksacijos būtų galima sudaryti nemažą tomelį. Nežinau, ar ši tema jau vėl Nepriklausomoje Lietuvoje buvo bet panašiai kruopščiai studijuota, kaip tai matome Aušros puslapiuose. Tą patį galima pasakyti ir apie žygeivių, o paskui kraštotyrininkų sąjūdį Lietuvoje: Aušrojo publikuota medžiaga skaitytojui šiandien pateiktų gana išsamų, daug detalių ir konkrečių vardų pilną jų istoriją. Panašiai būtų galima pasakyti ir apie dar vieną Aušroje gausiai aptarinėtą temą – mokyklas Lietuvoje ir jaunimo nuotaikas: daug čia publikuotų straipsnių atidžiai stebi jų gyvenimą, kuris gerokai skiriasi nuo šviesiai savo jaunystę prisiminti linkusių žmonių noro sakyti, kokia buvę nuostabūs tarybinėje mokykloje praleisti metai.
Aušros publikacijos turi dar vieną ir šiandienos skaitytojams, ypač jauniems, labai svarbų bruožą: jos parašytos šiandien visiškai suprantama kalba. Ką turiu omenyje? Tai, kad okupacijos laikais negyvenę žmonės nemoka skaityti oficialiosios ano meto spaudos. Esu daugybę kartų matęs, kaip studentai, skaitydami kokią nors „Komjaunimo tiesą“ ten parašytus žodžius naiviai priima už gryną pinigą. Jie neturi mūsų anais laikais išsiugdytų gebėjimų skaityti tarp eilučių, nebeišmano ano laiko realijų, nebejunta jo nuotaikų. Tačiau skaitant Aušrą visi mano minėti nelaisvės išugdyti gebėjimai nereikalingi: jos tekstai kalba tiesia ir tiesiogine kalba, vertinimai aiškūs, akivaizdūs ir suprantami. Norint šių dienų jaunimą supažindinti su Lietuvos gyvenimu okupacijos laikais geriausias patarimas – duoti skaityti Aušrą.
[1] „Pateikiame kopiją dokumento apie žinomo šiuolaikinio rašytojo N. D. Rudenkos (1920–2004) knygų sunaikinimą. N. Rudenka, Rašytojų sąjungos narys, praėjusio karo dalyvis, parašė nemažai knygų. Pastaraisiais metais aktyviai įsijungė į kovą už žmogaus teises Tarybų Sąjungoje. Jis yra vienas iš Ukrainos Helsinkio susitarimų vykdymui remti grupės įkūrėjų. Neseniai už savo veiklą žmogaus teisėms ginti Rudenka nuteistas 10 metų laisvės atėmimo ir 5 metams tremties. Štai tas dokumentas, kuriuo siekiama sunaikinti ir pasmerktojo rašytojo kūrybą“ (p. 68).
Doc. dr. Darius Alekna, Laisvos visuomenės institutas
Dėl netikėtai iškilusių sveikatos problemų doc. dr. Dariaus Aleknos pranešimą konferencijoje perskaitė LVI valdybos pirmininkas Audrius Globys.
;)