Kovo 19 dieną, Europos Parlamente (EP) Briuselyje, buvo atidaryta paroda, mininti 52-ąsias „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ metines. Tai – vienas ilgiausiai gyvavusių Lietuvos katalikų pogrindžio leidinių, leistas 1972–1989 m.
Parodos atidaryme dalyvavo maždaug šimtas žmonių. Ekspoziciją aplankė ir Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja. Tarp eksponatų – tokios įdomybės kaip tikras „Kronikos“ numeris ir maskuotei skirti perukas bei akiniai.
Ekspoziciją inicijavo ir organizavo labdaros ir paramos fondas „Bažnyčios Kronika“ bei išeivių organizacija „Lietuvių katalikų religinė šalpa“ (LKRŠ). Parodą globoja europarlamentarė, Europos liaudies partijos narė Rasa Juknevičienė.
„Melas niekada nenugalės tiesos“, – pabrėžė R. Juknevičienė, pristatydama parodą. Ši, anot europarlamentarės, reikšminga ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai.
Šimtai siuntinių į Lietuvą ir Sibirą iš mažo Amerikos pašto skyriaus
„Kronikos“ sumanytojai nusikaltimus prieš religijos bei žodžio laisvę ne tik dokumentavo, bet ir slapta dalijosi jais visame pasaulyje, kad žmonės išgirstų tiesą apie tai, kas vyksta sovietų okupuotoje Lietuvoje. Numeriai Niujorke versti į anglų, Romoje – į italų, Pietų Amerikoje – į ispanų kalbas. Medžiaga transliuota per „Amerikos balsą“, Vatikano ir Laisvosios Europos radijus, BBC.
Atidaryme sveikinimo žodį tariusio Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro Grušo manymu, buvo sukurtas puikus tinklas. Jo sovietų KGB nesugebėjo išnarplioti.
„Buvo sudarytos nedidelės grupės. Daugelis vienas kito nepažinojo. Daugelis turėjo skirtingas užduotis, kad šie dokumentai būtų ne tik renkami, skelbiami, bet ir platinami visame pasaulyje“, – įžvelgė arkivyskupas.
G. Grušo tėvai buvo įsitraukę į LKRŠ judėjimą. Jie pirko reikmenis ir siuntė juos tiek Bažnyčiai bei pogrindžiui Lietuvoje, tiek esantiems gulaguose ir kalėjimuose.
„Galite įsivaizduoti, kaip atrodydavo mažas Amerikos pašto skyrius, kai į jį įeidavo du seni lietuviai su 100 siuntinių, kuriuos reikėdavo išsiųsti į Lietuvą ir Sibirą. Amerikiečių paštininkui pirmiausia tekdavo aiškintis, kur šios vietos yra“, – šypsojosi metropolitas.
Jo teigimu, šiandien „Kronikos“ svarba išlieka.
„Tai rodo, kad asmenys gali ginti tiesą nuo skleidžiamų netikrų naujienų arba melagysčių. Tai rodo, kokią galią turi pavieniai žmonės ir ką jie gali pasiekti“, – pabrėžė G. Grušas.
Metropolitas priminė, kad, nors vienas „Kronikos“ organizatorių kardinolas Sigitas Tamkevičius už šią veiklą buvo nuteistas 10 metų gulage, jis su komanda sugebėjo paveikti Sovietų Sąjungos žlugimą.
„Tiesa yra tai, kas galiausiai laimi. (…) Tačiau tam, kad būtų galima pasiekti pergalę, reikia žmonių, nebijančių pažvelgti tiesai į akis ir išsakyti ją net asmenine kaina“, – pažymėjo G. Grušas.
Istoriją kuria ne superherojai, o paprasti žmonės
Parodą inicijavusi „Bažnyčios Kronikos“ vadovė Diana Adomaitienė tvirtino, kad „Kronika“ atliko svarbų istorinį vaidmenį ir tapo pavyzdžiu „Bažnyčios Kronikos“ fondui. Anot jos, jei „Kronikos“ indėlis į Lietuvos nepriklausomybę bus pamirštas, istorijoje amžinai liks tuščia vieta.
„Šie istorijos formuotojai būtų prarasti. Gamindami „Kroniką“, jie dirbo pogrindyje. Jų stilius nepasikeitė ir vėliau. Jie vis dar nori likti nepastebėti. Kartą Petras Plumpa (Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis – LRT.lt) man paaiškino, kad, dirbant pogrindyje, buvimas kukliu ir diskretišku – būtinas“, – sakė parodos iniciatorė.
Pasak jos, todėl „Bažnyčios Kronikos“ fondas imasi iniciatyvos skleisti žinią, kad istoriją kuria ne bebaimiai superherojai, o paprasti žmonės, veikiantys, nepaisydami savo baimės.
D. Adomaitienė teigė, kad ši paroda – puikus kontekstas mąstyti ir diskutuoti apie dabartinius iššūkius saugumui bei gerovei Europoje.
„Lietuvoje žmonės Rusijos kare prieš Ukrainą su baime įžvelgia agresijos ir socialinio neteisingumo atgarsių, su kuriais susidūrė „Kronikos“ leidėjai. Šiandien drąsa reikalinga tam, kad pasipriešintume neteisybei ir niekada nepasiduotume. Ant kortos pastatyta labai daug“, – įžvalgomis dalijosi D. Adomaitienė.
„Kronikos“ numeriai – dantų pastos tūbelėse ir šokoladuose
Ne vienus metus Jungtinėse Amerikos Valstijose „Kroniką“ platinusi visuomenininkė, nepriklausomos Lietuvos diplomatė Gintė Damušytė atsigręžė į iš „Kronikos“ išmoktas pamokas.
„Pagal 2024 m. pasaulinės rizikos ataskaitą, dezinformacija ir misinformacija – vieni didžiausių iššūkių laisvajam pasauliui. Matant įžūlią agresiją Ukrainoje bei daugybę netikrų naujienų, turime remti tiesos sakytojus ir patys tokiais būti. Šiuo atveju ryškus „Kronikos“ pavyzdys. Putino režimui medžiojant tiesą ir šlovinant melą, tai – stiprus signalas, į ką turime atkreipti dėmesį“, – pabrėžė G. Damušytė.
Ji priminė, kad garsūs Maskvos disidentai, tokie kaip Andrejus Sacharovas ir Sergejus Kovaliovas, padėjo platinti pirmuosius „Kronikos“ numerius Vakaruose. Vėliau „Kronikos“ redaktoriai ir autoriai sukūrė savo ryšių kanalą. G. Damušytės biuras Niujorke prisidėjo ne tik prie „Kronikos“, bet ir kitų pogrindžio leidinių, slapta gabentų iš Lietuvos, dauginimo.
„Kronikos“ numeriai siųsti tūkstančiams sprendimų priėmėjų, nuomonės formuotojų, valdžios atstovų: parlamento komitetams, Maskvos spaudos korpusui, kitiems užsienio korespondentams, žmogaus teisių organizacijoms, universitetams, atskiriems mokslininkams, sovietologams, kad jie iš pirmų lūpų sužinotų apie tikrąją padėtį Lietuvoje“, – vardijo G. Damušytė.
Anot jos, tarptautinė bendruomenė labai rėmė „Kroniką“. Pavyzdžiui, Helsinkio baigiamąjį aktą pasirašiusios šalys keldavo žmogaus teisių pažeidimų atvejus, paimtus iš „Kronikos“ ir kitų šaltinių.
„Kroniką“ iš šalies tekdavo vežti kontrabanda. Į tai buvo įtrauktas platus žmonių tinklas, įskaitant užsienio korespondenciją, jautusią empatiją „Kronikai“, užsienio diplomatus, besinaudojusius diplomatinėmis siuntomis, ir turistus, rizikavusius asmeniškai. Kai kurie numeriai slėpti mikrofilmuose ir dantų pastos tūbelėse arba įdėti į šokoladus ar knygų segtuvus“, – dalijosi diplomatė.
„Darei, nes tikėjai, kad tai svarbu“
Viena „Kronikos“ lyderių, Laisvės premijos laureatė sesuo Bernadeta Mališkaitė pripažino, kad anuomet net neįsivaizdavo, jog kada nors į laisvąjį Vakarų pasaulį veš parodą apie kalėjimą, kuriame gyveno.
„Kalėjimai, juolab Rusijos, visuomet turi tą patį niekingą tikslą – palaužti dvasią. Nesvarbu, pavienio žmogaus ar ištisų tautų. Jei nepavyksta palaužti, tada – sunaikinti fiziškai. Esame neseniai pasaulį sukrėtusio Rusijos opozicionieriaus Aleksejaus Navalno nužudymo liudininkai“, – priminė vienuolė.
Išvis išėjo 81 „Kronikos“ numeris. Tiesiogiai už „Kroniką“ nuteisti 14 žmonių. Sudėjus jų visų tremties ir kalėjimo metus gaunasi, kad už kiekvieną numerį kažkas kalėjo maždaug vienus metus. Tačiau redakcija niekada nepagauta.
„Nebuvom drąsuoliai. Buvom normalūs. Su tokia valdoma baime. Buvo daug situacijų, kai jautėmės kaip Dovydas prieš Galijotą“, – pripažino B. Mališkaitė.
Vienuolė prisiminė nutikimą, kai nuo „Kronikos“ rašymo ją kažkas viduje sulaikė. Vietoj to ji dvi dienas (tiek, kiek maždaug prireikdavo perrašyti visą numerio tekstą) rašinėjo sentencijas. Po dviejų dienų, anksti rytą, įsiveržė maždaug aštuoni saugumiečiai. Jie rado už mašinėlės sėdinčią B. Mališkaitę. Vyrai griebė mašinėlę ir rankraščius, tikėdamiesi, kad per šias dvi dienas „Kronika“ jau bus parašyta ir seserį pavyks suimti. Tačiau kratos metu jie nieko, išskyrus sentencijas, nerado.
„Kadangi esu vienuolė, kalbėjau: „Garbė Dievui Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Dabar, Dieve, suprantu, kodėl nerašiau“, – prisiminė B. Mališkaitė.
Sesuo Bernadeta darbą „Kronikoje“ vadina didele malone. Ji gimė Kybartuose, baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas, įstojo į vienuoliją. 1980 m. suėmus keturis žmones iš „Kronikos“, leidinio komandai prireikė pagalbos. B. Mališkaitę prisidėti pakvietė S. Tamkevičius.
„Pasakė tokius žodžius: šulinio tyla, žemės paslaptis, niekam nesakai, ramiau miegi. Visiška tyla konspiracijoje. Naktį nemiegojau. Džiaugiausi. Galvojau, kaip čia viskas bus.
Rytą ateinu pas kleboną, sakau, nedirbsiu. Klausia, kodėl? Atsakiau, nes nesu drąsi. O jei mane suims ir išduosiu? Jis pradėjo juoktis: jei tik tokia priežastis, tai kas nukentės, kai išduosi, suimama ir tardoma? Ta sistema visus gali palaužti. Tik grįši ir tau niekas neplos. Toks čia ir vargas. O darbas bus padarytas“, – pasakojo vienuolė.
Kai 1983 m. S. Tamkevičių suėmė, Kybartuose liko keturios „Kronikos“ darbuotojos. Jų amžius buvo maždaug 25–27 metai. Anot B. Mališkaitės, tai – ir pliusas, ir minusas. Minusas, nes trūko patirties. Pliusas, nes niekas netikėjo, kad tokios jaunos merginos gali būti „Kronikos“ širdimi.
„Vienos kratos metu pas mus rado voką. Jame buvo du rankraščiai, skirti „Kronikai“. Vieną seserų ruošėsi išvežti, nes jos stalčiuje rado. Paskui visgi apsisprendė palikti, kad nebūtų triukšmo. Galvojo, kad čia negali būti centras. Tik tiek, kad po to ilgai sekė, žiūrėjo, kur nuvesim“, – sakė B. Mališkaitė.
Vienuolė neabejoja, kad tokiame darbe drąsa – ne svarbiausias bruožas. Pasak jos, esminė savybė, kurią reikia turėti, tai tikėti tuo, ką darai.
„Kartais sveika bijoti, jei baimę suvaldai. Kai laikaisi taisyklių, nesavivaliauji ir gali dirbti komandoje. Kai būni labai pasitikintis ir drąsus, gali pridirbti nesąmonių.
Ar buvo sunku? Tada taip negalvojom. Darei, nes tikėjai, kad tai svarbu“, – pažymėjo sesuo Bernadeta.
Šaltinis: LRT.lt
LKB Kronikos parodos atidarymo Europarlamente partneris ir rėmėjas