Ketvirtoji prisiminimų dalis, tai maždaug dešimtmečio epizodas, kai Kybartuose tarnavo kunigas Sigitas Tamkevičius.
1975 metais į Kybartus atkėlė kunigą Sigitą Tamkevičių. Tuo metu jis buvo persekiojamas sovietų valdžios. Dvasininkams nebuvo leidžiama ruošti vaikų sakramentams, dalyvauti ir organizuoti susirinkimų; neleidžiama leisti ir platinti religinės literatūros; rengti ekskursijų, steigti bibliotekų, organizuoti tikinčiųjų išvykų į šventąsias vietas. Valdžia visaip trukdė Bažnyčiai funkcionuoti. Mokyklose buvo įvesti privalomi ateistiniai vakarai, į programą įtraukti mokinių materialistinės pasaulėžiūros auklėjimo reikalavimai. Buvo prievartaujama priklausyti įvairioms komunistinėms organizacijoms.
Lietuvoje veikusioje Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje per metus buvo priimamas tik labai ribotas skaičius stojančiųjų. Spaudoje buvo pilna juodinančių straipsnių apie religiją, Bažnyčią, kunigus ir tikinčiuosius. Galų gale viskas buvo apraizgyta visagalio KGB tinklo.
Kai kurie drąsūs kunigai, nepaisydami draudimų, pradėjo katekizuoti vaikus, pamoksluose ragino tikinčiuosius atvirai išpažinti savo tikėjimą, dėl to būdavo tardomi, suimami, teisiami, persekiojami net iki smurtinės mirties. Vilniuje po sunkvežimio ratais buvo pastumtas ir žuvo kunigas Bronius Laurinavičius.
1971 m. buvo įsteigta pogrindinė kunigų seminarija. Suvokdami, kad persekiojimas nesibaigs, o jie patys vienokiu ar kitokiu būdu bus represuoti, uolieji kunigai priėjo prie išvados, kad reikia pradėti leisti pogrindinį leidinį, kuris faktais įrodytų skaudžią tikinčiųjų padėtį tuometinėje Lietuvoje. 1972 m. buvo pradėta leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“. Pagrindinis redaktorius – dabartinis kardinolas SJ Sigitas Tamkevičius. „LKB kronikos“ redagavimas buvo vienas pavojingiausių užsiėmimų sovietų okupuotoje Lietuvoje.
Kunigo už skvernų niekas negali tampyti!
1975-ieji. Dangus giedrijosi. Perlytas ir purvinas, pučiant šiauriniam vėjui, eilinę darbo dieną darbavausi „prie mūro“. Tam tikrus gyvenimo įvykius įsimenam labai aiškiai. Buvo pats sovietmečio įkarštis. Laikotarpis, ypač mums, tikintiesiems, niūrus, slegiantis, niekas nedrįso atvirai įvardinti, kokioj blogio imperijoj vis dar gyvename. Darbininkams nebuvo tiesioginių represijų, bet inteligentija nemažai nukentėjo. Negalėjo atvirai išpažinti savo įsitikinimų, buvo verčiami stoti į komunistų partiją, atleidžiami iš darbo.
Sesuo labai mokslą vertino. Į bažnyčią eidavo tik per didžiąsias šventes, per atlaidus. Norėjo, kad vaikai universitetą baigtų. Jei su vaikais eis į bažnyčią, čia pat rajono centras, čia pat švietimo skyrius, vaikai aukšto mokslo nebaigs. Jos tikėjimo pumpurėliai nedideli buvo, nuo gyvenimo įtampos visai nuvyto.
Mūsų trys vaikai dar buvo maži, kai eilinį sekmadienį su nerimu ruošėmės eiti į sekmadienio šv. Mišias. Žinojom, kad į Kybartus atkeltas naujas klebonas.
Prie altoriaus žengė jaunas, nedidelio ūgio, ryžtingos išvaizdos vyras. Pirmas jo pamokslas įstrigo man visam gyvenimui. Užlipęs į sakyklą, tiesiai rėžė:
– Daug kas norėtų kunigą už ilgų skvernų tampyt. Bet taip nebus!
Be jokių užuolankų, retoriškai paklausė: „Kokion prarajon Lietuva nuėjo? Aplinkui melas, girtuoklystė… Bedieviai baigia Lietuvą į pražūtį nuvest.“ Man net plaukai ant pakaušio pasišiaušė. Okupaciniais laikais niekas taip nekalbėjo.
– Kataliko pareiga yra ne tik moralės klausimais rūpintis, bet drąsiai ir viešai išpažinti savo tikėjimą. Už viską labiau mūsų tautai reikia žmonių, kurie šiandieninio gyvenimo sąlygomis turėtų ryžto ir drąsos aukotis ir kentėti už Dievą ir (pavergtą) Tėvynę.
Pamokslas buvo aiškiai antikomunistinis. Kunigas ragino priešintis neteisybei ir sąmoningai kurstė parapijiečių patriotinius jausmus. Sovietiniam melo katile niekas kelio tuo metu gerai nežinojo, dažniausiai vienas drąsesnis, jei ką pasakydavo, tuoj būdavo „svarstomas“. Buvom patikėję, kad jokių galimybių pasipriešinti šiai gniuždančiai, galingai imperijai neturim.
Namuose, iš bažnyčios parėję, kalbėjom:
– Ale tai drąsus žmogus! Ką mums čia tokį atkėlė?
Tada nesupratom, kad prieš mus stovi pavergtos tautos vadas, kurio nuopelnai tautai bus neišmatuojami.
Netrukus Kybartai bangavo nuo infiltruotų slaptų agentų, tylaus džiugesio tarp tikinčiųjų ir neslepiamos neapykantos iš valdžios pusės. Žinios apie jo ir kitų drąsių kunigų atvirą kovą su neteisėtais okupacinės valdžios veiksmais sklido per „Vatikano radiją“ ir „Amerikos balsą“. Girdėjom pranešimus apie tikinčiųjų teisių pažeidimus, kunigų suėmimus ir kitokius katalikų persekiojimus Lietuvoje. Sovietų valdžiai tai buvo spjūvis į veidą. Pirma mintis, atėjusi man į galvą, buvo – „kas išdrįso imtis tokio sunkaus ir pavojingo darbo?“. Net namuose skaityti slaptą spaudą buvo rizikinga, o ką kalbėti apie medžiagos rinkimą ir platinimą.
Ilgai lietuviai žiūrėjo į tamsą, sau po kojom žvilgtelėdami tik tuomet, kai pernelyg skaudžiai atsitrenkdavo į akmenis. Praėjus metams, klausydavau pamokslų atsistojęs, nes nebuvo kur atsisėsti. Privažiuodavo tikinčiųjų ne tik iš rajono, bet ir iš visos Lietuvos. Pamokslų klausydavom, nejausdami, nei kur randamės, nei kiek laiko stovim. Kunigas, akivaizdžiai nusiteikęs prieš tarybų valdžią, kalbėjo ne tik parapijiečiams, nesivaržydamas, iš sakyklos, rėžė tiesos žodžius ir saugumiečiams, atėjusiems įrašinėti ar kitaip dokumentuoti jo kalbų:
– Kunigai persekiojami ir vadinami ekstremistais. Sakoma, kad nuo jų nusigręžia visa liaudis, tačiau daugeliui valdžios nurodoma – jaunimui iki 18 metų drausti patarnauti Mišioms arba giedoti bažnyčios chore. Reikia ginti tautą ir savo Bažnyčią, jei reikės, nesigailint nei savo laisvės, nei gyvybės!
Žavėjomės juo, atrodė – eitume kartu į ugnį ir vandenį! Prie altoriaus netilpo jaunimas ir vaikai. Mūsų Zeniukas Mišioms patarnauti pradėjo būdamas penkerių metų. Pamatęs jį zakristijoj, tokį mažą, klebonas skardžiai nusijuokė ir pasakė:
– Šitam klapčiukui reikės specialią kamžą pasiūt.
Pradžioj daug ką stebino ir net piktino jo atviras reikalavimas rūpintis ir savo vidiniu, dvasiniu augimu:
– Laidotuvėse neturi būti alkoholio ant stalo! Vyras, gavęs algą, padės pinigus į šeimos bendrą kasą – tai ne jo pinigai. Moterys nevaikščios be reikalo į kleboniją, tam yra zakristija. Keiksmas – tai ženklas, kad žmogus niekam nejaučia pagarbos. Mokė, kad pažanga dorybėse tiesiogiai siejasi su tikėjimu. Kiekvieną dieną, jei matysi, kad yra pagarba Dievui, baimė nusidėti, pamaldumas, savęs išsižadėjimas ir vidinis susikaupimas, tada augs ir tikėjimo dvasia. Ragino nebūti tik vidutiniais. Apsispręsti gyventi gryna sąžine. Išpažintį atlikti kas mėnesį. Per Šv. Mišias, stovėti prieš altorių, taip, lyg stovėtum ant Kalvarijos kalno, žvelgdamas į kruviną Kristų, kurį neklusni tauta prikalė prie kryžiaus. Vėliau, iki penkiasdešimties metų, niekada nesėdėjau per Šv. Mišias. Galvojau, Kristus kentėjo ir aš galiu pakentėt. Ir gyvenamoje aplinkoje ir darbovietėje tikintysis privalo skirtis nuo netikinčio. Neturi būti vaidybos, veidmainystės. Turi siekti klusnumo Dievui, nes neišvengiamai dėmesį patrauks noras turėti, garbės siekimas arba ieškojimas juslinio malonumo. Galvojau, kol jo nebuvo, visai gerai jaučiausi. Varge mano, koks buvau vengiantis rizikos ir nedaug iš savęs reikalaujantis. Mintyse retai vietos atsirasdavo vienai kitai religinei minčiai. Ką dabar reikės daryt?
Niekada kunigas Sigitas nevėluodavo į Mišias, kad ir kiek darbo turėdavo. Zeniukas pasakojo, kad pilna zakristija berniukų, alasas, triukšmas, staiga visi nuščiūva – kunigėlis atsiklaupia prieš Mišias pasimelst. Vėliau, dirbdamas prie bažnyčios, dažnai išgirsdavau: „Jau bėgu – pamokslui reikia ruoštis.“
Kybartų parapija ėmė garsėti. Atvykdavo daug kunigų pamokslininkų. Kunigas Juozas Zdebskis, vėliau saugumo galimai nužudytas, vienas drąsiausių ir sumaniausių Lietuvos kunigų – Jonas Kauneckas. Atvažiuodavo kunigas Alfonsas Svarinskas, KGB vadintas „неисправимый“ – nepataisomas, pagarsėjęs savo akibrokštais ir jau du kartus kalėjęs sovietiniuose lageriuose. Vėliau bus teisiamas ir trečią kartą.
Kad galėtų bendrauti su vaikais, kunigas Alfonsas sugalvojo prie bažnyčios net vaikams čiuožyklą įrengti.
Kybartuos tikintieji taip susivienijo, kad nors rajono valdžios aktyvas persekiojo nekomjaunuolius mokinius, spaudė mokytojus, kad šie mažintų elgesio pažymius, stengtųsi, kad nebūtų priimami į aukštąsias mokyklas, tėvai gynė vaikus aktyviai ir vieningai. Mokytojams buvo nelengva, nes, kunigo drąsos uždegti, jauni žmonės priešinosi, kartais net įžūliai. Vasario 16 dieną į mokyklą mergaitės į kasas įsipindavo puošnius kaspinus, berniukai išlygintom kelnėm ir baltais marškiniais pasipuošdavo.
Prieš Naujus metus buvo suorganizuota Kalėdinė eglutė, kur Senio Šalčio (Kalėdų Senelio) vienas iš susirinkusiųjų paklausė, ar šis neturi dovanų ir suaugusiesiems, pavyzdžiui, rankšluosčių, nes jų nėra nusipirkti. Juokėsi visa didžiulė minia. Vėliau saugumo buvo apklausta keli šimtai žmonių, KGB net 4c klasės mokinę tardė. Kokias pajėgas metė KGB kunigo bylai sudaryti!
Nuo Advento pradžios prasidėjo tikinčių šeimų lankymas namuose. Kunigų veiklos buvo apribotos, bet šitas kunigas nieko nepaisė. Lankydavo žmones po vakarinių Mišių. Kai po vakarienės išėjom palydėt klebono iki vartelių, Zeniukas paklausė: „O kiek tau metų?“. Sutrikau, bet klebonas tik skambiai nusijuokė ir paprastai vaikui atsakė:
– Šiek tiek daugiau nei tavo tėčiui!
Alkoholio kunigui niekas nesiūlė, nes buvo paskelbęs, kad yra abstinentas ir jo nevartoja. Nastutė jau buvo pasiryžusi negerti nė lašo visą gyvenimą. Kai Albinas susirgo meningitu, sunkios būklės, gulėjo ligoninėj, kad brolis pasveiktų, pasižadėjo visą gyvenimą negerti svaiginančių gėrimų. Kai mes dar draugavom, kartais mėgdavo truputį alaus paragaut. Sakydavo:
– Žiūrėk, kaip jis putoja…
Daug negerdavo, tik nepilną stiklinę. O kai pasižadėjo, visą gyvenimą nei alaus, nei vyno negėrė, nealkoholinę girą mėgo. Tapau ir aš blaivininku, nors alkoholiui potraukio neturėjau nei seniau, nei dabar. Parašėm raštelius ir prie Jėzaus altoriaus padėjom.
1978 metais buvo suorganizuota procesija į kapines. Po Vėlinių klebonas gavo administracinę baudą – 50 rublių. Nuosprendį jis apskundė Vilkaviškio liaudies teismui. Teismo nelaimėjo, bet prie teismo pastato susirinkusi minia tikinčiųjų sveikino ir apipylė jį gėlėmis. Valdžia buvo įsiutinta, nes kitais metais per Vėlines vėl didžiulė minia tikinčiųjų melsdamiesi ėjo į kapines. Kybartai darėsi saugumo taikiniu.
Garantuotai jo laukė susidorojimas
Kartą, pavasarį, kai namo kieme sena, sulinkusi obelis apsikrovė žiedais, vėjas sparčiais gūsiais siūbavo geltonumu nuklotą kiemo pievą, atsiraitojęs marškinių rankoves, drėgnam ir šaltam garaže ieškojau kastuvo. Baigiantis Mišioms, skelbimų metu, klebonas užsiminė, kad reikėtų šventoriuje drenažą sutvarkyti:
– Su kastuvais, vyrai, gal ateitumėt rytoj į talką?
Nuėjau. Matau – šulinukai apgriuvę, reikėtų ne tik išvalyt, bet iš esmės viską remontuoti.
– Gal mūrininkų yra? – paklausė.
– Aš dirbu, – atsakiau.
Tada jis man tiesiai:
– Kitą kartą pasilik kastuvą namuose, tau jo nereikės, – juokiasi.
Kai pradėjau nuo šulinukų, septynerius metus pradirbau prie bažnyčios. Eidavau vasarom, atostogų metu, šeštadieniais, kartais šiokiadienių vakarais. Vieną vasarą tiesėme taką aplink bažnyčią, paskui tvėrėme naują tvorą, bažnyčioje įvedė šildymą, dažė vidaus sienas, kitais metais – išorę. Labiausiai rajono valdžią šokiravo, kai bažnyčios šventoriuje pradėjom gaminti cementines plyteles ir kloti aplink bažnyčią.
Prie plytelių gamybos dirbo nemažai žmonių. O namuose augo trys vaikai, deja, senukam vėl „ant sprando“. Kariavo jie diena iš dienos, o mes prie bažnyčios su įkarščiu plušom. Užsikūrė toks gyvenimo tempas, kad ojojoj… Parapija ošė kaip bičių avilys, jautėmės kaip viena šeima. Vaikai bažnyčioje beveik gyveno. Eidavo kasdien, o sekmadieniais: per dešimtines giedodavo, per sumą patarnaudavo ir adoruodavo, vakarus leisdavo pas vienuoles… Kybartiečiai savo mieste pirmą kartą galėjo gyvai bendrauti su vienuolėmis! Su vaikais jos net su lėlėmis žaisdavo. Kalbėdavom prieš Mišias Rožančių, per Gavėnią eidavom Kryžiaus kelius. Klebono talkininkės ir vaikų neoficialios auklėtojos buvo sesės vienuolės: Bernadeta Mališkaitė, Onutė Šarakauskaitė, Virginija Kavaliauskaitė, Birutė Briliūtė. Jaunimas krėsdavo šposus klebonijoj. Visa tai artino prie bažnyčios, formavo jausmą, kad bažnyčia, parapija yra ir mano.
Kur kryžius – ten žvaigždė netinka!
Svetlana, mano sesers sūnaus Arvydo žmona, dirbo Vilkaviškio komjaunimo komitete. Kai Sąjūdis prasidėjo, ji mums papasakojo, kad rado dokumentuose įregistruotą kybartietę Liną Mačiulaitytę. „Jūsų Linutė buvo įtrauka į problematiškų nepilnamečių sąrašą.“ Kybartuose tuo metu atsirado nemažai šeimų, kurios drįso mesti iššūkį tuometinei valdžiai. Mūsų vaikai taip pat nebuvo nei spaliukai, nei pionieriai, nei komjaunuoliai. Kai prievarta norėjo Linutę ir kaimynų Rimantą įrašyt į pionierius, su Baltrušaičiu nuėjom į mokyklą pasikalbėti su vedėja. Vedėja mus įtikinėjo, kad tokie mokiniai „gadina“ kitiems pažangumą. Vaikus vadino „kažkokiais“. Aš pabandžiau jai argumentuoti:
– Tai jeigu tokie kažkokie egzistuoja, tai sudarykit jiems atskirą klasę. Tegul sėdi – ausis nuleidę.
Vedėja pradėjo nervintis, apkaltino mane nesupratingumu:
– Taip negali būti, ką jūs čia kalbat?
Tada rėžiau tiesiai:
– Kur kryžius – ten žvaigždė netinka!
Eidamas namo, prisiminiau Sutvirtinimo dieną Pilviškių miestelyje. Klebonas Sigitas vaikščiojo šventoriuje tarp išsirikiavusių vaikų ir aiškino jiems:
– Nebijokite! Kad ir blogą pažymį mokytojas parašys, jei mąstysit savo galva, neprapulsit gyvenime. O jei turėsit avino galvą, be vertybių gyvensit, nieko gero nebus!
Išėjom iš mokyklos tikrai ne su geriausiom emocijom, bet pasiekėm savo. Vaikai raudonos „mazgotės“, kaip slapta buvo vadinamas pionieriaus kaklaraištis, niekada nenešiojo. Įsegtą per prievartą spaliuko ženkliuką Linutė parsinešusi išmetė. O konkurse „Dainų dainelė“, Vilniuje, prieš lipant į sceną įsegtą prievarta, paslėpė po ilgomis kasomis.
Kai Zenono klasės draugams buvo išdalinti lapai rašyti prašymą stoti į pionierius, keletas atsisakė. Zenonas pasakojo, kad pionierių vadovė kartu su mokytoja vaikams siūlė:
– Jūs rašykit kaip diktantą, tai išmoksit geriau rašyti prašymą, o ir klaidų mažiau darysit.
„Diktantus“ surinko kartu su kitų klasės draugų prašymais. Zenonui kažkoks netikrumas spaudė širdį. Papasakojo grįžusiai iš darbo mamai. Ji tuoj pat sėdo ant dviračio ir nuvažiavo pas mokytoją. Mokytoja jai papasakojo tą patį, ką ir vaikams. Daugiau niekada Zenono niekas nevertė rištis kaklaraiščio, taip ir nežinia, kaip su pionierių sąrašu „išėjo“.
Per Kalėdas vaikai eidavo ne į mokyklą, o į bažnyčią. Zenono pradinių klasių mokytoja Pociuvienė tai žinojo ir prieš Kalėdas keturiems tikintiems vaikams: V. Baltrušaičiui, D. Barniškytei, E.Alkevičiui ir Zenonui, pasiūlė: „Ateikit į mokyklą, o paskui aš išleisiu jus iš pamokų į bažnyčią.“ Kalėdų dieną, po kelių pamokų, keturis pradinukus nusivedė mokytoja ne prie paradinių, prie šoninių durų, apsižvalgė ir tyliai sušnibždėjus: „Dabar eikit!“ – paleido.
Klebonas per pamokslą aiškino:
– Katalikai vadinami veidmainiais, nes eina per Kalėdas į bažnyčią, o raštelyje mokytojams rašo, kad sirgo. Katalikas turi sakyti tiesą – „Nebuvo mokykloje, nes Šventas Kalėdas šventė kartu su tėvais!“
Nastutė taip ir parašė. Linutės auklėtoja prieš kiekvieną pamoką nešiojo mamos raštelį mokytojams ir rodydama replikavo – kokie jos tėvai akiplėšos. Matematikos mokytojas pakvietė prie lentos, liepė spręst uždavinį iš praleistos temos. „Sėsk, du!“ – išgirdo, suskambus skambučiui į pertrauką. Mokytojo tėvai – buvę tremtiniai. Parėjusi namo skundėsi, kad pamokų metu mokytojai klasės akivaizdoje tyčiojosi iš tėvų. Vadino tamsuoliais.
Bet buvo drąsių ir sąžiningų mokytojų, kurie ragino klausyti savo tėvų. Zenono auklėtoja Aldona Murauskienė ne kartą draugiškai patardavo. Neskriaudė.
Zenonas pasakojo, kad kartą jo nauja klasės auklėtoja Janina Abraitienė pasakė, jog su juo nori pakalbėti buvusi auklėtoja Aldona Murauskienė, „nes ji geriau tave pažįsta“. Atėjęs į buvusios auklėtojos klasę, rado ją sėdinčią prie stalo. Pakvietusi prisėsti, mokytoja parodė jo pažymių knygelę. Paskutiniai puslapiai, skirti pastaboms, buvo išmarginti užrašais: „Laisvę Lietuvai“, „Svobodų Litvy“, „Nepriklausomybei 70“, ant Vasario 16 datos langelio – geltona, žalia ir raudona spalvos.
– Kam tau to reikia, ar nori savo gyvenimą sugadinti, sėsi į koloniją, niekur mokytis negalėsi?
Zenonui net ašaros iš akių pabiro. Sumišęs iškvėpė:
– Mano senelis buvo savanoris, kovojo už Lietuvą, aš kitaip negaliu.
O mokytoja toliau savo:
– Sakau tau, kad pasodins į koloniją ir gyvenimą susigadinsi. Mūsų LTSR vadovai važiuoja į Maskvą, derasi dėl geresnių sąlygų, jie kovoja už mūsų visų interesus.
Atsidususi, galiausiai prisakė:
– Imk naują pažymių knygelę, joje pradėsim rašyti pažymius iš naujo, ir daugiau taip nedaryk.
Apie tai niekas garsiai nekalbėjo. Pakalbėdavom tik tarpusavy. Per klebono asmenybę drąsa tiesai ir atsakomybė už tėvynės likimą susiliejo į vientisą nuoseklią pasaulėžiūrą. Vaikų širdyse meilė tėvynei neatsitiktinai atsirado, o nuolat girdint kunigo kartojamus idealus per pamokslus ir per asmeninį bendravimą. Įsipareigojimas Dievui ir Lietuvai jam buvo savaime akivaizdūs ir tarpusavyje neatsiejami gyvenimo kelrodžiai. Todėl ir vaikams nebuvo baimės sakyti tiesą.
Kartą lietuvių kalbos mokytoja Strakauskaitė uždavė parašyti rašinėlį. Zenonas pasirinko temą apie pokario Lietuvą ir paminėjo, kad rusai, pokariu atvykę į Lietuvą, vadindavo ją „малая Америка“. Mokytoja tą vietą pavingiavo ir pasakė, kad čia kvepia nacionalizmu. Zenono draugas Vidmantas Baltrušaitis aprašė tuometinius laikus ir paminėjo, kad Kaliningrado srityje rusai per vestuves taip girtauja, kad net ir nuotakos nusigeria.
Vidas B. labai gražiai piešė, ypač mėgo šaržuoti. Pamokos metu kartą nupiešė Lenino, Stalino ir tuometinio TSRS vadovo karikatūras. Jo klasiokas A. Barkauskas piešinį užkišo už stendo stiklo ir pradėjo komentuoti. Susirinko sausakimšai mokinių ir atsirado tokių, kurie paskundė direktoriui. A. Barkauskas atsidūrė direktoriaus kabinete, bet neišdavė, kas to šmaikštaus šaržo autorius…
Kartą prieš Vasario 16-ąją į chemijos pamoką, kurią vedė Zenono auklėtoja, atėjo direktorius su popieriaus lapais rankose ir paprašė, kad mokiniai pasirašytų, jog Vasario 16-ąją nieko „neiškrės“. Kai atėjo Zenono eilė pasirašyti, jis atsistojo ir žiūrėdamas tiesiai direktoriui į akis, atsisakė. Po trumpos pauzės direktorius nepatenkintas ištarė:
– Gerai, sėsk.
Po to labai mažai klasės vaikinų papildė tą sąrašą.
Paminėti vertas kybartietis Romas Žemaitis. Jis turbūt buvo vienintelis abiturientas, dėl politinių dalykų neprileistas prie egzaminų. Oficiali priežastis buvo įvardyta kitaip: R. Žemaičiui laikyti abitūros egzaminų neleista dėl dalyvavimo muštynėse. Tiesa, liudininkai kalbėjo, kad Romas buvo tas, kuris gynė mušamą vaiką, o ne tas, kuris išprovokavo konfliktą. Vėliau R. Žemaitis dėl tvirtų savo pažiūrų skaudžiai nukentėjo dar kartą. Dalyvavo draudžiamoje akcijoje: su būreliu kybartiečių lapkričio 1-ąją organizavo mirusiųjų pagerbimo eiseną nuo Kybartų bažnyčios iki kapinių. Eisenos dalyvius suėmė, vyko tardymas. Ten Romui užlaužė rankas ir kaip didžiausią nusikaltėlį išvežė tardyti į Marijampolę. Vėliau kybartietis buvo nuteistas dvejus metus kalėti Sibire už antitarybinę veiklą ir žmonių kurstymą. Tie pora metų Sibiro kalėjime aštuoniolikmečiui buvo didžiulis išbandymas. R. Žemaitis pasakojo, kad nebuvo dienos be mirčių. Kaliniai masiškai mirdavo nuo išsekimo.
Tuomet visi žinojom, kad kleboną saugumas seka dieną ir naktį. Visur, net važiuojant pas ligonį, jį lydėdavo du automobiliai, nuo kurių buvo neįmanoma pabėgti. Tais ir kitais metais iš vietinės KGB agentūros į Kybartus buvo „komandiruojami“ agentai. Tačiau net ir po suėmimo KGB neįtarė, kad būtent Kybartuose gyvena tas nepagaunamas, paslaptingas Kronikos leidėjas. Tokioje saugumiečių apsuptyje Kronika toliau pasiekdavo laisvuosius Vakarus. Kaip per tiek metų jo nesusekė, didžiulė Dievo paslaptis.
Įtampa augo, jis labai rizikavo. Vakarais aš klausydavau „Vatikano radijo“. Kartą šventoriuje klebonas manęs užklausė: „Ar paklausai?“. Pasakiau, kad gal man dešimt metų buvo, kai pas Ramanauską susiglaudę jau gaudėm laisvąjį žodį…
Kartą pavakare jis vėl užsuko į mūsų kiemą. Atvežė dažus bažnyčiai dažyti. Bijojo laikyt klebonijoj, nes kratos būdavo.
– Prisikabins prie bet ko ir atims. O kur teisybę rasi? – pasiguodė. – Kaip tik pusė devynių. Einam paklausyt! – susirūpino.
– O, jau pranešta! – apsidžiaugė.
Jau buvo persiųstos žinios į užsienį. Kai išrinko popiežių, lenką Karolį Józefą Wojtyłą, šventoriuje prie manęs prišokęs, sušnibždėjo:
– Išrinko popiežių lenką, mums labai gerai. Jis iš komunistinio režimo.
Zeniukas, kartą parėjes po Mišių, pasakė, kad klebonas kviečia užeit į zakristiją. Klausinėjo Linutę apie „Rožančiaus“ įvykį mokykloje. Rūbinėj pamestą klasės draugė atnešė mokytojai. Kai dukra prisipažino, mokytoja neištvėrė ir pasityčiojo iš vaiko. Metė rožančių, sakydama:
– Pasiimk tą savo šlykštynę!
Tą įvykį pranešė per „Vatikano radijo“ stotį. Dar tada nesupratom, kokio kalibro žmogus vadovauja mūsų parapijai. Tamkevičiaus pavardė gąsdino rajono valdžią, mokyklos vadovus, bet dauguma slapta džiaugėsi jo nepriekaištingu elgesiu ir skelbiamais tiesos žodžiais. Mums net į galvą nešovė, kad „Katalikų Bažnyčios kronikos“ ir įvairių sambūrių neoficialus vadovas buvo mūsų mylimas klebonas. Nei tada, kai keliomis lengvosiomis mašinomis važiuodavom į palaikymo akcijas prie teismų. Nei tada, kai klebonijoj prasidėjo kratos ir tardymai saugume… Nežinojom apie fantastiškas istorijas, kaip vienuolės, bėgdamos nuo persekiotojų, maskuodavosi persirengdamos. O įsiveržus KGB į namus daryti kratos, spėdavo pasislėpti spintoje ir suplėšyti Kronikos rankraštį, o nubėgusios į tualetą nuleisti tą Kronik į klozetą. Kad Kybartų zakristijonas Petras Ferensas žinojo kronikos slėptuves. Kai Nijolė Sadūnaitė laikė Linutę ant kelių, sūpavo, o po to, galimai, persirengusi gabeno leidinį į Maskvą. Nežinojom nei tada, kai Kybartų bažnyčios šventoriuje klebonas kartu su patikimaisiais slapčia naktį pastatė koplytstulpį. Jis vaizdavo pavergtą Lietuvą surištomis, maldai pakeltomis rankomis, erškėčiuota širdim ir knyga – „Kronika“. Daug dar nežinojom, net tada, kai per kunigo Alfonso Svarinsko teismą jis buvo areštuotas.
Tokio bebaimio vyro nebuvau iki tol sutikęs!
Įsigilinau į šią temą, nes pačiam įdomu, tame laikotarpyje teko uoliai talkininkauti. Nedidelis Lietuvos pakraščio miestelis prieš 50 metų buvo viena iš tų vietų, į kurią šimtai saugumiečių buvo nukreipę akylas savo akis. Mes nežinojome ir kaip Kybartuose atsirado Virgilijus Jaugelis. Atsirado, kaip ir daugelis pogrindinės veiklos žmonių. Kai 1978 metais, Visų Šventųjų vakarą, jaunasis mūsų zakristijonas, visų nuostabai, išėjo prie altoriaus laikyti pirmųjų šventų Mišių, kalbėjome, kad tikriausiai bus baigęs neakivaizdinę kunigų seminariją. Joks vyskupas negalėjo parašyti jam skyrimo, bet kunigas Sigitas Tamkevičius rizikavo ir šį kartą. Po dvejų metų, vasario 21 dieną, iš visos Lietuvos žmonės suplaukė į Kybartus. Tūkstantinė minia jungėsi į procesiją – atsisveikinti su kunigu – kankiniu už tikėjimo laisvę. Jo karstą savo rankom užmūrijau bažnyčios bokšte.
Virgilijus Jaugelis gimė 1948 m. rugsėjo 9 d. Kaune. Tačiau dar jam negimus šeimą palietė skaudi pokario metų tikrovė. Tėvas buvo nuteistas dešimčiai metų kalėti. Motina liko su vyresniuoju sūnumi Augustinu ir Virgilijumi. Nuo pat vaikystės teko patirti badą ir šaltį. Žiemą gyveno nekūrenamame name. Motina sugebėjo įskiepyti savo vaikam nepalaužiamą pasitikėjimą Dievu. Mažytis, padėvėtais kailinukais apsivilkęs berniukas kasdien eidavo į bažnyčią. Čia jis susikaupęs kalbėdavo tris dalis Rožančiaus ir patarnaudavo Mišioms. Kunigas Vincentas Jelinskas prisimins: „Kartą paklausiau Virgilijaus: „Sakyk, vaikeli, kodėl tu taip myli kryžių ir Skausmingąją Motiną Mariją?“ – „Kai pasimeldžiu, man šilčiau“, – atsakė jis.“ Užbaigęs vidurinę mokyklą, Virgilijus pasuko į kunigų seminariją. Deja, atsakymą, dar ne vieną kartą, teks išgirsti neigiamą.
Virgilijus jaunas pradėjo dirbti paprasčiausius darbus – kroviko, vairuotojo. Po to, kai sovietinė valdžia kelis metus jam neleido įstoti į kunigų seminariją, pradėjo ruoštis pogrindyje. 1972 metais uoliai rinko parašus po Lietuvos katalikų memorandumu, kuriuo iš sovietinės valdžios buvo reikalaujama tikėjimo laisvės, platino „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, maldaknyges, religinę ir tautinę literatūrą. Už tai 1974 m. lapkričio 21 d. sovietinis teismas nuteisė kalėti. Teismo metu jis vos stovėjo ant kojų. Nesiteisino, neatgailavo, norėdamas suminkštinti teisėjų širdis, bet kaltino Bažnyčios ir Tautos engėjus. Pranašiškai kalbėjo, kad vietoje sunaikintųjų atsistos kiti, ir kovingiesiems bedieviams nesulaikyt veržimosi į laisvę.
Dveji metai Pravieniškių lageryje kartu su kriminaliniais nusikaltėliais ir dar po to, kai pastarieji jį primušė, jaunuolį išsekino. Jį kankinusi negalia peraugo į onkologinę ligą. Pamatę, kad Virgilijus gali numirti, KGB atvežė vos gyvą ir paleido prie namų slenksčio. Vėliau vienas partijos sekretorius teisinsis: „Mes nelaukėme, kad jis nusibaigtų…“. Visiškai išsekęs, ligos kamuojamas, Virgilijus vos nuslenka į Katedrą ir ten prie Marijos altoriaus nualpsta. Šiek tiek sustiprėjęs vaikinas apsigyvena Kybartuose, kur jau klebonavo anksčiau jam pažįstamas kun. S. Tamkevičius.
„Kai pasimeldžiu, man šilčiau…“
Su visa šeimyna važiavom į Kauną aplankyt Virgučio. Taip jį vadino visi Kybartų patarnautojai. Zeniukas jį mylėjo. Šypsojosi, paklaustas, kaip laikosi. Pasižymėjo nepaprastu kantrumu, jį aplankiusiuosius klausinėdavo apie gyvenimą ir niekada nesiskundė savo kančia. Nusilpęs, didžiausių skausmų varginamas, aukodavo šv. Mišias lovoje, savo kambarėlyje, senojoje Kybartų klebonijoje. Vienuolės pasakojo, kai likdavo vienas, iš skausmo grieždavo dantimis. Netrukus buvo išvežtas į Kauną.
Prisimenu, kai jis užlipo sakyti savo pirmąjį pamokslą, visa parapija sulaikiusi kvėpavimą laukė, bet dideliam nustebimui nulipo netaręs nė žodžio. Iš jaudulio taip nieko ir nepasakė. Nedaug kas nujautė, kokį sunkų kryžių jis nešė paskutiniaisiais savo gyvenimo metais. Ir tik Viešpats žino, kiek daug šviesos jis atnešė į kitų žmonių gyvenimus. Visiškai išsekęs mirė 1980 m. vasario 17 d. Mirė būdamas trisdešimt vienerių.
Prieš mirtį ne kartą išsitarė greitai sugrįšiąs į Kybartus ir tikrai sugrįžo. Vasario 19 dieną „Vatikano radijas“ paskelbė žinią apie kunigo Virgilijaus Jaugelio mirtį ir laidotuves Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje.
Iš vakaro klebonas, slapta, vėlai vakare pasikvietė mane. Susinešėm plytas, įrankius, prie bokšto esančiam sandėliuke susikrovėm. Iš anksto buvo numatęs laidojimo vietą – karstą užmūryt bažnyčios bokšte. Varpinės fundatorius kunigas A. Staniukynas buvo pasiruošęs amžinojo poilsio vietą bokšto kriptoje, bet jis jau seniai buvo miręs ir palaidotas Amerikoje.
Valdžios pareigūnams rūpėjo, kur Jaugelis bus laidojamas, nes kapinėse niekas nekasė duobės. Klebonas jiems paaiškino, kad vyrai suspės iškasti duobę pačią laidotuvių dieną.
Vasario 21 dieną tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos važiavo Suvalkijos link. Jaunojo kunigo karstas skendo gėlėse, aplinkui karstą mergaitės su tautiniais drabužiais stovėjo garbės sargyboj. Jaunimas sausakimšoje bažnyčioje garsiai kalbėjo Rožinį. Apie 100 kunigų žengė prie altoriaus šv. Mišių aukai. Bažnyčia tikriausiai knibždėjo saugumiečių.
Kalbėjo kunigai – Kybartų klebonas S. Tamkevičius, J. Kauneckas, Viduklės klebonas A. Svarinskas ir Pajevonio klebonas V. Jelinskas.
Kunigas Alfonsas Svarinskas susijaudinęs kreipėsi į jaunimą:
– Kunigas Virgilijus yra Lietuvos Katalikų Bažnyčios žiedas, jaunimo švyturys, fakelas, kuris bedievybės siautėjimo laiku rodo kelią į idealą, į tikslą. Jis nežmoniškomis pastangomis pasiekė savo tikslą ir savo pavyzdžiu akivaizdžiai kalbėjo jaunimui – „Nebijok aukos, nebijok darbo ir pasiek, ko širdis trokšta.“ Jis viską paaukojo Dievui ir laimėjo!
Po iškilmingų šv. Mišių didžiulė vaikų, jaunimo, kunigų ir tikinčiųjų procesija su gėlėmis ir žvakėmis nusitęsė per visą šventorių. Karstą apnešus apie bažnyčią, minia sustojo prie Kybartų bažnyčios bokšto – Virgučio kapo paminklo. Čia į susispietusius žmones prabilo kunigas Vincelis:
– Virguti brangus, Dievo Kunige, pažinau tave nuo mažų dienų. Nedaug kam Viešpats suteikia tokį kryžių. Tu jį pamilai ir nešei visą gyvenimą iki pačios Kalvarijos viršūnės. Dar šiandien matau tave, su padėvėtais kailinukais mažą vaikelį, keliais einantį apie stebuklingąjį Šaričių bažnyčios kryžių, pralenkiantį kitus, suaugusius, ir po to skubantį prie Motinos Sopulingosios altoriaus. Šios laidotuvės yra džiaugsmo diena, nes tai – Tavo gimtadienis Dangui!
Pašventinus bokšto kriptą, vyrai įstūmė karstą, aš skubiai, nesidairydamas į šalis, pradėjau savo darbą. Choras ir tikintieji traukė giesmę. Gaudė ne tik šventorius, bet ir dalis miesto. Girdėjau, netramdydamas skausmo, netoliese mažas vaikas garsiai ir gailiai raudojo. Pabaigiau. Uždėjome paruoštą dangtį, su užrašu AtA kun. Virgilijus Jaugelis. Atsisuku, o tas vaikelis – mano sūnus Zeniukas. Apverkė savo gerąjį draugą.
Taip liko Virgutis Kybartų bokšte užmūrytas. Tokį paminklą retai kur pamatysi. Dar ir dabar, ateidami į bažnyčią, kartais žmonės užsuka pasimelsti prie jo kapo.
Kai gyvenimas krito žemyn – netgi peržegnot manęs nespėjai…
Slinko dienos, savaitės, mėnesiai, metai… Kamuoliais į dangų virto dūmai iš kaminų. Kartais pajusdavau didelį ir sunkų nuovargį. Miestai plėtėsi diena po dienos, dažnai vykdavau į statybas įvairiuose rajonuose. Kasdien šalimais blykčiodavo ekskavatorių kaušai, mosikavo ilgakakliai kranai, burgzdavo ekskavatoriai, dūsaudavo sunkiasvorės mašinos, veždamos krovinius. Drėgni vėjo šuorai talžė mums veidus.
Jau 1981-ųjų lapkritis. Sesei Eugenijai buvo diagnozuotas krūties vėžys. Gydytojai nusprendė operuoti. Pašalino dalį pažasties limfmazgių, todėl sutriko limfos tekėjimas. Iš pradžių sutino žastas, o paskui po truputėlį tinimas ėmė „leistis“ žemyn. „Ranka pasidarė kaip kaladė.“ Svarbu, gyvens!
Dėdė Antanas į namus priėmė žmoną gyventi. Paskambino iš kalėjimo departamento ir paklausė: „Ar priimtumėt Oną Savickienę iš zonos, jei anksčiau paleistume?“. Visi patarė nepriimt – vėl pragaras prasidės namuose. Bet dėdė buvo neperkalbamas:
– Nu, jeigu jau mes šliūbavoti, priesaika prieš Dievą duota, tai iki grabo lentos.
Kai grįžo Ona, netrukus prasidėjo baliai, alkoholis. Dukra Teresė fabrike dirbo siuvėja, parsinešdavo atraižų, vaikučiai du augo – po močiutės apsilankymo liko tuščia spinta. Žentas Edvardas susipyko ne tik su uošve, bet ir su žmona. Išėjo iš namų. Galiausiai dukra neapsikentusi išvijo ir motiną. Kybartuos „pas kažkokį diedą nutūpė“.
Dirbau tuo metu prie bažnyčios, buvo vėlus rudens vakaras, zakristijonui Ferencui kažkas pasakė, kad šventoriuje pijokai šūkauja. Šventoriaus gale buvo prikrauta lentų, tai jie įlindę, gerokai jau apgirtę… Prieinu arčiau, ogi Ona, mano dėdienė… Elgetavo. Buvo užėjus ir pas mus. Apleistam bute rado ją negyvą. Liūdna tai buvo istorija.
Po darbo namuose šilta, garuoja kopūstienė ant stalo. Kitame kambaryje tyliai mama kuičiasi. Mirė kunigas Padolskis. Kybartuose nemažai laiko klebonavo. Dar pilnai nepasveikusi, nepaisydama blogo oro ir sveikatos būklės, važiuos į Virbalį, į laidotuves. Mama eidavo į visų pažįstamų laidotuves.
Net mintyse dabar girdžiu nuožmaus vėjo šuorus, draskančius nuo medžių lapus ir plėšiančius moterų kuodus; sustirusios maldininkės, „suragojusios į ledo gabalus“, laukia laidotuvių procesijos. Po kurio laiko pastebėjom – pareina mama iš bažnyčios mėlynom lūpom. Pasireiškė įkyrūs kosulio priepuoliai. Išrašė vaistų nuo bronchinės astmos. Ne visada gaudavau Lietuvoje. Važiuodavau į Kaliningrado sritį. Kartą, Nesterove, Gūseve, Černechovsky – vėl nieko nepešiau. Vaistininkė suskubo man papriekaištaut:
– Вы, литовцы, покупаете у нас лекарства. А нам не остается. Если как-то удастся добраться до Озерска, там должнo быть.
Išėjęs į gatvę, siūbtelėjau šalto oro gurkšnį. Iki Oziorsko toli. Uždaras mietas, prie Lenkijos sienos. Be leidimo neįvažiuosi. Teks rizikuoti. Stabdau pravažiuojančias mašinas, adrenalinas smaugia gerklę… Žiūriu į gulančias dulkes ant akmenuoto vokiško grindinio, žvilgsnis nukrypsta į gatvelėse besirikiuojančius, vienas už kitą gražesnius raudonų plytų pastatus. Biurgerių namai, buvę pirklių sandėliai – Europos plytinė. Miesto triukšmas ritasi virš stogų, rodos, kyla iki pat bespalvio dangaus. Sustoja sunkvežimis. Įšoku, šalia vairuotojo sėdi moteris. Atsargiai pasislenku arčiau lango. Dardam trise. Minčių srautas atakuoja. Bandau save raminti, prisimenu, kad raudonos plytos išpopuliarėjo po to, kai miestus nusiaubdavo gaisrai. Naujai priimti įstatymai numatė, jog miestuose galima statyti tik plytinius arba akmeninius namus. Sustabdo milicija. Moteriškė parodo leidimą. Ji važiuoja į komandiruotę. Pareigūnas atsisuka į mane:
– Пропуск.
– У меня нет, мама тяжело больна, у меня нет пропуска, – vos išlemenu.
– Вы все лукавите, как только поймаeм, в аптеку они eдут.
Išlipu. Surašo protokolą. Galvoju: „Gatava man! Tikriausiai į nuovadą nusiveš?“. Nežinau, iš kur atsirado drąsos, bet staiga ėmiau ir pasakiau:
– Arba jūs mane leiskit vaistų nusipirkt, arba uždarykit į daboklę. Aš be vaistų namo negrįšiu. Tokį sunkų ligonį namuose turiu, kad nežinia, kuo gali viskas šiandien baigtis?
Nustebęs milicininkas pažiūrėjo į mane ir, matyt, pagailo:
– Как ты вернешься домой?
– В аптеку и немедленно, на автобус, домой!
Paleido mane. Geras ruselis pasitaikė. Baltas saulės diskas krypsta į vakarus. Aš įbėgu į vaistinę. Iriuosi per žmones. Vaistininkė sako:
– Na, matot, deficitinis vaistas, laisvai neparduodamas… Jei norit vaistų, turit vaistažolių pirkt.
– Duokit, – sakau, – perku viską…
Autobuse triukšmas, moterys tauškia „pilna burna“, šnekasi, it manęs nė nebūtų šalia. Vėl milicija sustabdo. Kraujas gyslose, atrodo, tuoj į ledą pavirs. Atsidaro durys, į vidų skverbiasi šaltis. Tikriausiai neišvengsiu, teks važiuot į nuovadą.
– Bсе свойи, все свойи! – pradėjo šaukt moterys.
Nurėkė. Numojo pareigūnas ranka ir išlipo. Žiūriu pro moterų galvas, jau sukam į Nesterovo stotį. Iki Kybartų visai netoli.
Iš atminties išplaukia mamos veidas: pravertos lūpos, pusiau primerktos akys. Ligai progresuojant, dusulio priepuolio metu tabletės nepadėdavo. Persisvėrusi per langą, dūsta… Reikėdavo suleisti vaistus, kad greičiau bronchus praplėstų. Įtraukia oro, o iškvėpt negali. Išpuolu laukan, ką radęs užsimetu, basomis įsispiriu į batus ir bėgte leidžiuosi per gatvę. Paryčiais ieškau medicinos seselės.
Beldžiu pas Kirkilovskienę kartą pirmą valandą nakties. Gyveno mūsų gatvėj. Nekantriai trypiu prie durų. Niekas neatidaro. Bėgte iki malūno. Ten įvestas telefonas, niekas aplinkui dar neturėjo. Sargas atidaro – kažkas nutikę, nesusijungia. Strimgalviais puolu į smalinę – tas pats. Skuodžiu per geležinkelį, tiesiai į ligoninę. Toks stresas apėmė, kad galvoju – jei mane dabar kas nušautų, būtų daug geriau. Be pagalbos sugrįžt negaliu! Greitoji atvažiavo, suleido vaistų, ir praėjo. Gydytojas Bružas paguldydavo ją į ligoninę. Gydo kokią savaitę, dvi. Išrašo namo. Po kelių mėnesių vėl prasideda priepuoliai. Į chalato kišenę rublį įdedu – pasilieka. Sirgo taip apie penkerius metus.
Kažkodėl prisiminiau epizodą apie uolų kybartietį Čižauską. Nastutė kartu giedojo bažnyčios chore. Čižauskas rimtas tenoras buvo. Į laidotuves kartu eidavo. Žiemą pirštinių niekada nemūvėjo – ilgas paltas, kadaruoja rankovės, rankos įtrauktos.
Klebonas suorganizavo Naujų metų sutikimą. Vėlų vakarą, apie vienuoliktą valandą, susirinko žmonės pasimelst ir padėkot už praeitus metus. Lauke speigas. Toks ūkimas sniego vėpūtinių, praeit neįmanoma, kelio per pūgą nematyti… Galvojom, šiandien Čižauskėlis tikrai neateis. Senas jau buvo, susirietęs vaikščiojo. Mišioms prasidėjus, durys girgžt, įkrypuoja pavėlavęs „pingviniukas“, visas baltas, sustiręs… Net per pamokslą klebonas pagyrė:
– Yra tokių uolių, Dievui atsidavusių žmonių, kad net tada, kai šuo nelenda iš būdos, jis vis tiek pas Viešpatį ateis.
Čižauskas eidavo giedot kiekvieną sekmadienį, bet neidavo išpažinties ir Komunijos nepriimdavo. Kai jis mirė, per pamokslą Tamkevičius pasakė:
– Taip vyriškai žmogus pasiruošė. Atėjęs į zakristiją, atliko išpažintį. Neužilgo ir numirė. Jį išgelbėjo jo uolumas.
Lauke jau tirpo šerkšnas, saulė blyškia ir negyva šviesa nutvieskė sodą ir laukus. Į namus grįžta pavasaris. O mamos liga vis progresuoja. Kamuoja vis stiprėjantys priepuoliai. Vaistai nualino širdį. Spalio mėnesį, eilinį kartą Bružas paguldė į ligoninę. Prieš naktį seselės pamatavo temperatūrą, žmonių balsai tylūs, lietus beldžiasi į langą… Mirė Mama. Atsiduso gydytojas Bružas:
– Dar galvojau, kad gyvens. Ji vis atsigaudavo…
Lietus ir vakaras. O lauke vis labiau temsta. 1982-ųjų spalis. Sustoju prieš vėją ir akys sudrėksta. Net nepamenu, kaip tėčiui pasakiau… Nebuvo nė minutės laisvo laiko. Reikėjo ruoštis laidotuvėms. Pametu eglišakių prie vartelių, paženklinu… Atvažiuoja iš Šilupės Danutės vyresnieji vaikai – Vidutė, Rimas pagalbon. Sutariu su slaugėm, mama buvo įkapes pasiruošusi iš anksto. Nastutė išvažiuoja pas kleboną dėl laidojimo datos. Nubėgęs į garažą sukalu ožius. Atsimatuoju, kad karstas tilptų. Lentų buvau pasiruošęs. Pusbrolis Anicetas ir sesers vyras Juozas Juodaitis išsivaro kiaulę į kiemą papjaut. Sutvarkau lauko virtuvę – šeimininkė su padėjėjom netrukus puls prie darbo: kimšt dešras, ruledus sukt – tos moterys žvėrišką sveikatą turėjo. Privažiuos giminių, nemažai kaimynų ateis. Nastutė chore giedojo, tai tikriausiai beveik visas choras. Tais laikais daug žmonių eidavo pasimelst už velionį. Tris dienas vakarais namuose giedos Rožančių. Reikės visus pamaitint. Su vyrais galinio kambario baldus išnešam, pakabinu kryžių. Žvilgsnis klaidžioja tai po kiemą, tai į virtuvės langus… Visais pojūčiais praeitis šaukiasi į mane.
Tik vėlai vakare, sėdint šalia jos, tylios ir nurimusios… Prie degančių žvakių… Mąstau, kiek daug jos plačia širdimi mano gyvenime įrašyta… Diena dienon, prie bendrų darbų… Prie to duonos kepalo, taupiom riekėm suraikyto. Per Sekmines, Velykas ir po Kūčių, prieš užmiegant – apačioj, dar skambčiodavo puodai, šlepsėdavo kojos… Kalbos apie rytdienos kelią bažnyčion. Ilgesys, kad, rodos, netversi… Didelė pasitikrinimo kaina.
Buvau įsitikinęs, kad ant tėvų kapo turi būti pastatytas tradicinis, ąžuolinis, lietuviškas kryžius.
Ąžuolą parsivežiau iš Nastutės tėviškės. Užsakiau pas Palioką. Nuvažiavau į Vilkaviškį, pas landšafto architektą.
– Negaliu duot leidimo statyt, nes kryžiaus kataloge nėra, – išgirstu.
Varto storą knygą – saulutės, stogąstulpiai, įvairių stilių ir formų paminklai, o kryžiaus nėra!
Į darbą mus vežiodavo mašina, su didele būda. Labai patogu buvo kryžių nusivežt. Kapuose prietema, tylu. Kartu su Albinu Liutvinu ir Medeika į pamatuką įstatom kryžių, gulsčiuku pamatuoju, apkrečiu skiediniu ir dingstam… Po gero mėnesio, nelabai malonia veido išraiška, pasitinka mane kapų sargas:
– Buvo atvažiavęs vykdomo komiteto pirmininkas, sakė, kad reikia šitą nugriaut. Be leidimo kryžius kapuose stovėt negali.
Po kurio laiko, neiškentęs, įkišau dvidešimt penkis rublius į kišenę ir daugiau kryžiaus jis “nematė”. Dabar jau du kryžiai kapuose stovi. Antrą pastatėm uošviams sąjūdžio laikais.
Ką tu, man iš rankų kelnę, plaktuką ar šiūpėlę ištrauksi?
Praėjo metai. 1983 metų sausį seserys vienuolės pranešė, kad suimtas kunigas Svarinskas, o pas kai kuriuos kunigus padarytos kratos. Atėjo labai neramios dienos. „Kronikos“ numerius slėpdavom namuose. Ne vienas kybartietis sudrebėdavo, laiptinėj netikėtai išgirdęs nepažįstamus žingsnius. Kleboną iškvietė tardymui. Ilgus metus bijojom dėl jo. Praeina vieni metai, kiti – nieko. Tyla. Dalis žmonių pradėjo galvot, kad jis nemirtingas. Saugumiečiai ir jų talkininkai uoliai sekė ne tik kleboną, bet ir tikinčiuosius: juos suskaičiuodavo bažnyčiose, stebėdavo, kiek tarp jų yra jaunimo, kas iš paauglių ar vaikų patarnauja šv. Mišioms, įmontuodavo pasiklausymo aparatūras įtartinų asmenų namuose, įrašinėjo ar kitaip dokumentavo, verbavo būti agentais ar vadinamaisiais „patikimais asmenimis“. Kažkuriose saugumo sferose nuspręsta buvo susidoroti su režimui itin neklusniais kunigais ir fiziniu būdu. Tuo metu Lietuvoje buvo apiplėštos kelios bažnyčios. Įvyko pasikėsinimų į kunigus. Budėdavo žmonės ir Kybartų bažnyčioje naktį.
Bažnyčioj tylu. Tik amžinos lempelės mirguliavimas. Nejauku vienam naktį, žingsniai gūdžiai aidu atsimuša šoninėse navose. Apžiūrėjau koplytėlę, klausyklas, praėjimą po didžiuoju altoriumi su Nukryžiuotojo skulptūra. Tokia altoriaus kompozicija yra viena iš nedaugelio XX a. I p. Lietuvos bažnytinės dailės kūrinių. Jėzaus baltas ilgas drabužis, palenkta galva, lyg žiūrėtų į mane… Laikrodis išmušė septynias ryto. Akimirką pasivaideno, kad zakristijoj pasigirdo šnaresys. Ranka užkliuvo už juodos kunigo sutanos. Jau laikas išeiti. Gatvės dar apytuštės. Akina rytmečio spindulius atmušantis asfaltas. Moterys stoviniuoja prie parduotuvės, laukia mėsos. Kažkas šiandien saugojo ir kleboniją.
Klebonas laikė didelį šunį, vardu Cerbė. Cerbė irgi jį saugojo.
Netikėtai, 1983 m. gegužės 6 dieną, Svarinsko teismo metu, kleboną suima ir uždaro Vilniaus KGB kalėjime. Visiems šokas. Kybartuose prasideda maldos akcijos. Minia tikinčiųjų keliais, kalbėdami Rožančių, šliaužia šventorium aplink bažnyčią. Moterys papuošia klausyklą. Sielvartas didžiulis.
Prasidėjo žmonių tardymai. Šiam teisminiam susidorojimui su kun. S. Tamkevičium KGB ruošėsi iš anksto ir labai kruopščiai. Nastutę tardė majoras V. Baumila. Mane – papulkininkis Marcinkevičius. Tardė beveik dvi valandas. Per tardymą Nastutė saugumiečiui naiviai aiškino, kad jie nesupranta, nežino, koks geras kunigas yra Sigitas Tamkevičius, myli tėvynę, parapijiečius, rūpinasi visais, remontus daro bažnyčioj. Tokia moteris KGB galėjo gerai pasitarnauti. Reikėjo liudininkės, kad teismas nebūtų šališkas. Prašau, kokia demokratija! Parapijietė gina teisme kunigą. Tarybinis farsas – viskas iš anksto surežisuota.
Mane įvedė į kabinetą, pasodino profiliu. Saugumietis klausinėdamas žiūrėjo į mane iš šono. Apklausos metu buvo pateikti įprastiniai kun. Sigito Tamkevičiaus bylą liečiantys klausimai. Klausė, kiek artimai kunigą pažinojau, kada susipažinom, ar girdėjau jo sakomus pamokslus, apie ką kunigas daugiausia kalbėdavo su manimi.
– Kodėl jis agitavo žmones? – užduoda provokacinį klausimą.
– Nieko tokio negirdėjau, – atsakau.
– Kas jums nenaudinga, tai jūs negirdit! – susinervinęs pradėjo šaukt ant manęs. Po minutės vėl švelniai kalbina:
– Juk gerai sutarėt su klebonu?
– Aš su viršininkais nei darbe, nei kitur per daug asmeniškai nesusirišu.
– O tai kunigas jums irgi viršininkas? – juokiasi.
– Savo srity – taip, – atsakau.
Mažiausio kabliuko ieško, kad išprovokuotų. Tokia jų taktika. Po tardymo liepia man pasirašyt po protokolu. Nesirašau. Sako:
– Perduosim darbovietei.
Galvoju, ką tu, man iš rankų kelnę, plaktuką ar šiūpėlę ištrauksi? Atrėžiu jam:
– O jūs kaip elgiatės su žmonėmis? Nuvažiavom į Kryžių kalną, atėmėt autobusą. Ligotų, senų žmonių buvo. Kaip jiems reikėjo grįžt namo?
Atsistojęs kai pradėjo šaukt ant manęs:
– Mes jums vieną kartą padarysim kaip Lenkijoj! Uždrausim, ir būsit visi ramūs!
Neturi ką daugiau man pasakyt, tai tik grasina.
Laukiam teismo. Didelis šokas ištinka, kai Nastutė gauna kvietimą liudyti teisme.
Artėjant teismo dienai, dauguma organizacijų buvo įspėtos, kad lapkričio pabaigoje ir gruodžio pradžioje neišleidinėtų darbuotojų iš darbų. Kai kuriuos studentus mokyklų vadovybė įspėjo, kad jei nenori turėt nemalonumų ir tęsti toliau studijas, jokiu būdu nevyktų į teismą, į Vilnių.
1983 m. lapkričio 29 d. Vilniuje, LTSR Aukščiausiajame teisme, buvo pradėta nagrinėti kunigo Sigito Tamkevičiaus byla. Daugybė kybartiečių išvažiavo į Vilnių.
Vilniuje kai kuriuos aktyvistus prie teismo durų pasitikdavo milicininkai ir saugumiečiai ir jau kaip sulaikytus asmenis sodindavo į mašinas, veždavo į milicijos skyrius. Išlaikę iki teismo darbo valandų pabaigos ir prigrasę Vilniuje nesirodyti, veždavo į autobusų ar geležinkelio stotį. Kitus atvykėlius įleisdavo į teismo vestibiulį, kur pareigūnai mandagiai pranešdavo jiems, kad nesivargintų ir važiuotų namo, nes į salę neįleis („nėra vietų“!). Kunigai ir tikintieji rinkosi Aušros Vartuose ir prie jų esančioje šv. Teresės bažnyčioje, kur beveik ištisas dvi dienas meldėsi: dalyvaudavo šv. Mišiose, ėjo Kryžiaus kelius, kalbėjo Rožančių, giedojo religines giesmes. Besimeldžiančių tikinčiųjų būrys buvo nuolat sekamas KGB darbuotojų ir jų pasiųstų agentų.
Nastutė buvo teismo salėje, tarp liudininkų. Į salę kun. S. Tamkevičius įėjo su šypsena, visiškai ramus. Buvo įleisti trys klebono broliai. Brolio žmonos, kuri nuo vaikystės globojo našlaičiu likusį kunigą Sigitą, saugumiečiai į salę neįleido. Jų nuomone, brolio žmona nėra giminė. Mes su Zeniuku vestibiulyje priėjom prie milicininko. Paprašiau, kad įleistų, nes žmona teisme – liudininkė.
– Pilna salė, – atsakė man abejingai, – daugiau nieko neįleidžiam.
Teismo proceso pradžioje sekretorė apie dvi valandas skaitė kunigui Sigitui primestus kaltinimus, tarp kurių buvo: TTG KK organizavimas, jo dokumentų rašymas ir jų perdavimas į užsienį bei į pogrindinį leidinį – „LKB Kroniką“, apie 15 skirtingose vietose ir įvairiomis progomis pasakytų inkriminuojančio turinio pamokslų, grupinis vaikų mokymas, Vėlinių procesijos į kapines organizavimas, kalinių šelpimas, 1982 m. Kalėdų švenčių metu Eglutės suruošimas ir t. t.
Perskaičius kaltinamąją medžiagą, teisėjas kreipėsi į kun. S. Tamkevičių, klausdamas, ar prisipažįsta kaltu? Teisiamasis kaltu neprisipažino ir beveik dvi valandas argumentuotai kalbėjo, pabrėždamas:
– Šešis mėnesius mane tardė septyni gerai kvalifikuoti tardytojai ir nė vienas iš jų neįrodė, kad aš užsiiminėjau antitarybine veikla. Ir aš ja neužsiiminėjau, tik gyniau tikinčiųjų teises.
Teisėjas padarė pastabą:
– Viską išklausius, teisiamasis Tamkevičiau, atrodo, kad mes jus sulaikėm tik šiaip sau, atsitiktinai, o ne kaip nusikaltėlį.
Toliau buvo 28 liudininkų apklausa, tarp jų ir Nastutės Mačiulaitienės. Dauguma jų, išskyrus kunigus – Algimantą Keiną, Vaclovą Stakėną, dvi parapijietes iš Kybartų, buvo KGB agentai ar jų kolaborantai. Kai kurie iš kun. S. Tamkevičiui palankių liudininkų atsisakė raštu prisiekti, jog kalbės tiesą. Viena moteris iš Kybartų pareiškė:
– Nepasirašysiu, nes įsitikinau, kad tikinčiųjų parašai nieko nereiškia. Už kun. Alfonsą Svarinską ir kun. Sigitą Tamkevičių pasirašė maždaug 70 tūkstančių tikinčiųjų, bet į tai niekas neatsižvelgė.
Į teismo pastabą, kad tikintiesiems galioja tie patys įstatymai ir ji privalo pasirašyti, liudininkė paaiškino, kad čia, šitame teisme, pasirašyti jai neleidžia sąžinė.
Po liudininkų apklausos buvo nagrinėjama kaltinamoji medžiaga, kurią sudarė 23 tomai. Klebonas savo gynimosi kalboje tvirtino:
– Daug nekalbėsiu, nevarginsiu visų, nors būtų galima dar daug ką pasakyti. Prokuroras Bakučionis pasakė, kad mano byla susideda iš 23 tomų kaltinamosios medžiagos ir buvo galima dar 23 tomus prirašyti. Taigi, ar aš kalbėsiu daug ar mažai – nuo to padėtis nepasikeis. Jaučiuosi nekaltas. Dirbau tai, ko iš manęs reikalavo kunigo pareigos. Evangelijoje aprašoma, kad kai teisė Kristų, Jis nesigynė. Aš tik kunigas ir noriu pasekti Jo pavyzdžiu. Šiandien mano rankos surištos, elkitės su manimi kaip norit. (Gynimosi kalba atpasakota.)
– Vieną kartą, besikalbėdamas su tarybiniu pareigūnu, paklausiau: kaip tu žiūri į mane savo akimis. Jis atsakė: „Jei neužpyksi, pasakysiu. Žiūriu kaip į labai gabų avantiūristą, kuriam labai ilgai viskas gerai sekėsi.“ Ne, aš ne avantiūristas, aš esu Kristaus mokinys, kunigas. Mylėjau Dievą, žmones: senus ir mažus, jaunimą, dėl jo paaukojau visą savo gyvenimą, o jei reikės – vėliau paaukosiu ir gyvybę. Dirbau visur, kur Dievas mane siuntė, o dabar Jis mane siunčia ten, kur esu labiausiai reikalingas. Ir šiandien Jis mane tik perkelia iš vienos vietos į kitą. Visus gyvenimo kryžius stengiausi iš Dievo rankų priimti, tad ir šį kryžių imu, apkabinu ir bučiuoju. Garbė Jėzui Kristui ir Marijai. (Paskutinis žodis atpasakotas.)
Gruodžio 2 d. 15 val. buvo perskaitytas nuosprendis, pagal kurį kunigas Sigitas Tamkevičius nuteistas 6-eriems metams griežto režimo kalėjimo ir 4-eriems metams tremties. Suskaičiavau, kad į Lietuvą sugrįžti turėtų būdamas penkiasdešimt penkerių metų.
„Laisvę Lietuvai“ ant turgaus prekyviečių
Visuomenės sprendimus lemiančius veiksnius galime vadinti lūžio tašku. Kai visuomenėje subręsta idėja ir ją palaiko dauguma žmonių, kai atsiranda tokių, kurie dainuodami miršta už laisvę, ta nepalaužiama ištvermė dažnai ir nulemia ateitį. Ar Lietuva sugrįš į Europos žemėlapį?
1988-ieji buvo paskutiniai savo valdžią įtvirtinusių sovietų „pasispardymo“ metai. Kad tai galas, jausdami ar vadovaudamiesi intuicija, o gal tapatybės motyvacija, pasiskubino prisidėti ir Kybartų eucharistinio jaunimo nariai.
Rimantui ir Vidmantui Baltrušaičiams, Dariui Bindokui ir Zenonui Mačiulaičiui visada kirbėjo ką nors iškrėsti okupacinei valdžiai. Vieną kartą nutarė Kybartų turgaus prekyvietę išrašyti draudžiamais šūkiais. Ši idėja buvo gludinama jau kurį laiką. Draugai tarpusavyje vis užsimindavo apie galimybę tai padaryti. Kol galiausiai idėja subrendo ir viskas pasidarė labai aišku – tai bus įvykdyta.
Zenonas vėliau mums pasakojo: „Pasirinkom strategiškai geriausią laiką, kai bažnyčioje vyko iškilmės. Kai vyksta kokia nors šventė, turguje padaugėja žmonių. Tuo laiku turgavodavo sekmadieniais. Susirinkę drauge aptarėm strateginį planą. Kadangi tėčio garaže buvo daug visokių dažų, tai aš suradau tinkamus – baltus. Tą vėlų šeštadienio vakarą gerą pusvalandį luktelėjau, kol namiškiai kiečiau įmigs. Nusileisti iš antro aukšto balkono, tiesiai pro tėvų miegamojo langą, reikėjo budrumo. Lango kabliuką užkėliau ant jo briaunos, grįždamas galėsiu vėl atidaryti. Nuo balkono nusileidau virvelinėmis kopėčiomis. Pas Baltrušaičius komanda manęs jau laukė. Dažų skardinę ir teptuką įvyniojau į maišelį, ir tylom siauruoju keliuku pasukom link geležinkelio. Gatvės tuščios. Nežinau, kelinta tai buvo valanda. Miesto centre, ties cerkve, perėjom gatvę. Pro pašto tualetą, per tvoroje esančią skylę šovėm tiesiai į turgaus aikštę. Ilgus šešėlius metė mėnulis, apšviesdamas mūsų veidus, kai paskubomis rašėm, o saulės išdžiovintos, pajuodusios lentos gėrė dažus… Rimantas Baltrušaitis išvedžiojo: „Laisvę Lietuvai“, šalimais ant kitos sienos rusiškai: „Svobodų Litvy“, dar ant kitos – „Nepriklausomybei 70!“ ir skubiai pasukom atgal. Prie pašto netikėtai susidūrėm su keliais jaunais žmonėmis. Mieste vyko šokiai. Tyliai, be žodžių, vienas paskui kitą, vorele, bėgiais skubėjom atgal. Nebuvo kada žvalgytis. Jei bėgiais eisim, traukiniui pravažiavus pėdsakų net šunys nesuuos. Tolokai už pervažos, stovėdami ant bėgių, nusviedėm į meldais apaugusią pelkę dažų skardinę ir teptuką. Prieš išsivaikščiodami sutarėm, kad rytoj nė vienas neisim į turgų smalsauti.
Rytas. Tylą perskrosdė čaižus traukinio klyktelėjimas. Atvažiavo sunerimęs Darius ir sako:
– Buvau su tėvu turguje. Turgus pilnas žmonių. Man atrodo, kad yra neaiškiu tikslu atėjusių, kažko ieškančių nepažįstamų vyrų. Vieną tokį pastebėjau prie vartų, kitą tarp žmonių.
Pagalvojau: „Tai vis tik nuėjai. Tikriausiai ir tėvui dar papasakojai.“ Sėdom ant dviračio ir išvažiavom į bažnyčią. Šmėsteli raudonos malūno plytos, mus aplenkė „viliukas“. Staigiai užblokavo kelią. Sustojom. Išlipo odiniu ploščiumi apsivilkęs vyriškis ir paklausė:
– Kur važiuojat?
Kojos pradėjo drebėti, kūnas nuėjo pagaugais, sakom:
– Į bažnyčią.
– Iš kur važiuojat? Kodėl dviese ant vieno dviračio?
Sakom, kad dviratis sugedo.
– Išsisukit ventylius!
Pasilenkėm ir išsukom. Tęsėm kelionę pėsčiomis.
Mišios. Pamokslo pradžioje sugužam į zakristiją. Per langą aiškiausiai matosi turgaus aikštė. Sukišam nosis, matom, trys vyrai ruošiasi dažyti prekystalius. Juokiamės: lentos neatsimena, kada mačiusios dažų, net pajuodusios, suskilinėjusios nuo saulės, pagaliau sulaukė dažų. Tai gerą darbą padarėm miestui. Naujai nudažė visas prekyvietes. “
Dar kartą kažkurią naktį Rimantas Baltrušaitis ir Darius Bindokas ant keleivinio traukinio vagonų dažais užrašė: „Laisvę Lietuvai“ ir „Svobodu Litve“. Bet ryte mašinistai, atlikdami techninę apžiūrą, pastebėjo ir traukiniai neišvyko.
Kai paimu į rankas nuotraukas, galvoju, kad jos yra liudininkės, kokią įtaką gali padaryti vienas žmogus. Tuo metu dar nebuvo nei knygų, nei kitokios informacijos apie mus naikinantį okupantą, apie tremtis, lagerius, bet apie Bažnyčios persekiojimą mes jau daug žinojom. Šiandien net sunku patikėti, kad sekmadieniais, suskambus varpeliui Mišioms, pro zakristijos duris, prie altoriaus pabirdavo 30-ties berniukų būrys. Reikėdavo palaukti Šv. Mišių pradžios, kol išsirikiuodavo bekompromisių, jaunų žmonių armija. Kunigas Sigitas norėjo, kad jaunimas suprastų laisvės kainą. To liudininkais kybartiečiams dar ne kartą teks būti.
Zenonas pasakojo: „Aktyvus kybartietis, dabar kunigas, Antanas Mickevičius kartą po vakarinių Mišių, priėjęs prie manęs, paklausė, ar nenorėčiau naktį važiuoti kartu slapta statyti kryžiaus. Su džiaugsmu sutikau. Artinosi ilga žvaigždėta naktis, miestiečiams – poilsio metas. Antanas vairavo „žiguliuką“, kartu važiavo Arūnas Dobiliauskas, Rimantas Baltrušaitis ir aš, Zenonas Mačiulaitis. Kryžių numatę buvom statyti prie pat kelio, penktam kilometre nuo Kybartų link Virbalio. Kryžius buvo didelis ir sunkus, gerą galą kelio, bėgdami paskui „žiguliuką“, laikėm, kad neišslystų. Vietoje sumaišėm betoną ir iškasėm duobę. Kai pravažiuodavo automobiliai, suguldavom į šalimais esančius arimus. Po keleto valandėlių – pastatėm. Žinojom, kad kryžių tikriausiai sunaikins, todėl į kotą Antano tėvas buvo įtaisęs metalinį strypą. Po savaitės kryžių kažkas bandė nupjauti. Metalinis strypas jiems pamaišė, todėl nupjovė metru aukščiau nuo žemės ir nulenkė. Mes atvažiavom, atlenkėm atgal ir prikalėm mažą skersinį. Taip ir liko stovėti – mažas, metro didumo mūsų Kryželis.
Prisimenu, kaip iš kalėjimo sugrįžo disidentas Romas Žemaitis. Tas įvykis ypatingai mane paveikė. Antanas Mickevičius, Rimantas Baltrušaitis, Darius Bindokas ir aš kartu su Romu antrą kryžių statėm jau ne kur nors laukuose, bet prie pat įvažiavimo į Kybartus, kitoje skerdyklos pusėje. Namai nutvieksti blankios mėnulio šviesos, mes iškasėm nemažą duobę. Kai pravažiuodavo automobilis, skubiai pasislėpdavom pakelės griovyje. Kryžių Romas dažė čia pat, nebijodamas palikti šviežiai nuteptuose paviršiuose pirštų atspaudų. Aukštas ir tvirtas ištįso jis į dangų. Žinojau, kad pasaulis kiekvieną akimirką gali sudužti tiems, kurie nesiskaitys su okupacine sistema. Bet Tėvynė buvo vertybė – dėl jos verta kovoti. Nors augę sovietų valdymo metais, bet režimas neišugdė sovietinės tapatybės, nesuformavo „homo sovieticus“. Priešindamasis raudonojo blogio sistemai, Antano Mickevičiaus tėtis sueiliavo ir ant lentos užrašė: „Lietuvi, kryžių nepjauk, bet kepurę pakelk.“ Tą lentelę prie šviežiai pastatyto kryžiaus Romas Žemaitis nakties tyloje čia pat ir prikalė. Atrodė, kad kala į galvą. Nesitikėjau tokio įžūlumo. Aplinkiniuose namuose amsėjo šunys, mėnulio šviesoje kryžius stūksojo visu savo gražumu. Šis momentas įsirėžė atmintin visam gyvenimui. Žmogaus pasirinkta vertybė, idėja tapo svarbesnė už asmeninį saugumą. Pastatę kryžių, nuvažiavom prie nuversto mūsų kryželio. Radom vėl nulenktą. Atlenkėm ir dar kartą prikalėm trumpą skersinį. Vaikinams maža buvo adrenalino. Nuvažiavom į Vilkaviškį ir prie pagrindinių kelių, kurie vedė į miestą, miesto žymėjimo ženkluose tais pačiais kryžiaus dažais, uždažėme rusiškus užrašus. Paskui tą padarėm dar keliuose aplinkiniuose miesteliuose. Į pavojų Romas visai nekreipė dėmesio.
Mokykloje suolo draugas pasiteiravo (labai dažnai visko teiraudavosi), ar negirdėjau, kad Vilkaviškio rajone, ant miestą žyminčių ženklų, uždažyti rusiški pavadinimai. Sunku buvo juoką tvardyti, bet traukiau pečiais ir sukiojau galvą.“
Gyvenome „kreivų veidrodžių karalystėje“. Viešai skelbiama religijos laisvė, o realybėje – ateizmas. Romas Žemaitis toliau tęsė savo kovą. Jis nepaisė peršamų idėjų, pradėjo važinėti po parapijas ir po Mišių rinkti parašus. Tuo metu vis pasigirsdavo apie vieno ar kito disidento sulaikymą bei įvairias jų vykdomas nelegalias veiklas. Kartu važiuodavo ir Zenonas su draugais. Kartą Pilviškiuose, Zenono paprašyta pasirašyti, viena moteris atsakė, jog „prieš vėją napapūsi“. Ji irgi matė savitą pasaulio viziją – „prie ruso geriau“. Geriau: negalvoti, neturėti savo nuomonės, religijos, sąžinės laisvės? Geriau „kombinuoti“, vogti, meluoti ir slapta eiti į bažnyčią?
Pagaliau Lietuvai ta laiminga diena išaušo! 1988-ųjų rugpjūčio 27 dieną, Vilkaviškio miesto stadione, įvyko pirmasis Sąjūdžio mitingas. Neaprėpiama žmonių jūra vilnijo priešais tribūnas. Žmonės stovėjo ir pirmą kartą, po penkiasdešimties metų, tvirtai rankose spaudė trispalves. Tribūnose švietė užrašas „Čia mūsų žemė – Lietuva!“ Su ašaromis pasitikome laisvės vėjus. Tai buvo didžiulė dovana, apie kurią nedrįsome net svajoti. Kybartuose, šventoriaus teritorijoje, pirmą kartą po ilgų okupacijos metų buvo viešai išskleista trispalvė. Nors ir nedidukę, kaimynės Grigalevičienės pasiūtą, pasibaigus mitingui, Zenonas persimetęs per petį nešėsi namo. Netoli „Smalinės“ šviesus „žiguliukas“ sulėtino greitį ir, netikėtai apsisukęs, prisiartino. Jaunas vairuotojas pro atvirą langą sarkastiškai šūktelėjo:
– Už kiek parduosi vėliavą?
– Net ir už tūkstantį neparduočiau! – turėdamas galvoje, kad vėliava neturi kainos, atšovė sūnus. Automobilis nuvažiavo, ir bėgti šį kartą Zenonui jau nereikėjo.
1989-aisiais iš prievarta pagaminto sovietų žmogaus kilo susivokianti, laisvai apsisprendusi Lietuva. Kilo išsivadavimo banga, vardu Sąjūdis.
Tą vasarą Zenonas, Rimantas Baltrušaitis ir aš susiruošėm kelionėn, aplankyti tremtinį, kunigą Sigitą Tamkevičių. Nastutė ir vaikai dažnai rašydavo jam laiškus. Rusija, ne Lietuva. Teko skristi. Iš visų pusių telkšo pilkšvi debesys, plyti niūrios miškastepių vakarų Sibiro lygumos. Išlipę Krivošeino mieste, pamatėm vaizdą baisesnį nei Kaliningrado sritį. Aplink miesto centrą dideli, tušti laukai. Dumblynuos knaisiojasi kiaulės. Vienas namas skersas, kitas išilgas. Kur užgriuvęs takas, aprūdiję metalo griaučiai mėtosi. Einame plačia gatve, ieškom “Pионерская 3”. Be žodžių pro šalį praeina žmonės, net nežvilgtelėję. Sibiriakai ir tarpusavyje nelabai draugiški. Atsišlieję į aptrupėjusias tvoras, ant akmeninių laiptų, sėdi nuobodžiaujantys seniokai.
– Где Пионерская? – pasiteiraujam.
– И что из этого ? – atkerta pusamžis vyras.
– Ну вот такой человек там живет …
– Посылает нам всякого говна! – nusispjauna.
Iš už posūkio išlenda pažįstami veidai. Kybartiečiai! Viena grupė išvyksta, kita prisistato. Rankos iki žemės nutysę, parapijos moterys pilnus “čemodanus” maisto prikrovę. Net už galvos kunigas stvėrėsi. Karšta vasara. Kur reikės viską padėti?
Ilgi kalinimo metai nepalaužė kunigo Sigito. Bėgančiais laukais, giriom ir debesų šešėliais, pakilia nuotaika, tūkstančius kilometrų, dardėjom atgalios namo! Lapkričio mėnesį, Vilniaus traukinių stoties perone, minia su gėlėmis ir trispalvėmis, sutiko grįžusį kunigą, tremtinį į Lietuvą. Savo drąsa ir darbais jis padėjo tam pamatus. Meldžiuosi ir dėkoju Dievui, kad Lietuva pačiais sunkiausiais momentais nestokojo žmonių, pasiryžusių bet kokia kaina apginti savo ir kitų Tikėjimą ir Laisvę.
Prisiminimus fondui „Bažnyčios kronika“ atsiuntė Kęsto Juozo Mačiulaičio dukra Lina Ausėjienė. Savo laiške ji rašė: „ Siunčiu IV tėčio prisiminimų dalį (KRONIKA). Redaktorės Vilmos ką tik suredaguota. Ketvirta dalis, tai maždaug dešimtmečio epizodas, kai Kybartuos kunigavo S. Tamkevičius. Siunčiu visą. Galima trumpint. Tik nenorėčiau, kad būtų interpretuojama, kadangi prisiminimai skirti anūkams ir artimiesiems, kaip senelio palikimas, to laikmečio realybė yra papildomai paryškinama ir atpasakojama, kad suprastų kokiam kontekste viskas vyko. Tėčio prisiminimai prasideda nuo jo tėvo Mato Mačiulaičio gimimo. Jis buvo Lietuvos savanoris. Patriotinis lietmotyvas šeimoje yra jo asmenybės įkvėptas.“
Nuoroda į šaltinį ir autorių būtina. Publikuota 2021 m., gruodžio 31 d.