Diana Adomaitienė
„Diana, jūs rimtai to klausiate? Gal man spąstus spendžiate?“ – juokiasi Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolė, viena pagrindinių „LKB Kronikos“ bendradarbių s. Bernadeta Mališkaitė, kai jos paklausiau, dažnai viešumoje girdimą klausimą, ar už tokią Lietuvą kovojom.
Ar tikrai ne už tokią Lietuvą kovojome?
„Frazė – „ne už tokią Lietuvą kovojome“ – man kelia prieštaringus jausmus. Kartais juoką, kartais – pyktį. Dažniausiai girdžiu ją vartojamą kaltinančiu tonu, tarsi tas, kuris ją taria, būtų vienintelis teisuolis ir išrinktasis, kurio įsivaizdavimu turėtų būti kuriama Lietuva,“ – sako s. Bernadeta.
Pasak, LKB kronikos bendradarbės, mes nuolat kuriame Lietuvą, ją mylėdami ir išnaudodami visas galimybes, mokslo pažangą ir kitus kintančius veiksnius. „Frazė „Ne už tokią Lietuvą kovojome“ skamba dviprasmiškai, nes kiekvienas laikmetis turi savų iššūkių. Žmogus, apdovanotas protu, gali rasti kelią, atpažinti tiesą net ir painiausiame informacijos lauke. Anuomet kovota už pamatines žmogaus teises, kurios buvo sistemingai pažeidžiamos. Šiandien susiduriame su kitomis problemomis – sumaištimi dėl žmogaus sampratos, individualizmo ir vartotojiškumo. Tačiau turime ir daugiau įrankių ir galimybių spręsti šiuos iššūkius, daugiau laisvės kurti, rinktis, veikti. Su šia laisve ateina ir didesnė atsakomybė, kurios nereikėtų bijoti,“ – sako s. B. Mališkaitė.
Šeima – vertybių lopšys
Bernadeta gimė 1955 m. balandžio 18 d. Kybartuose, augo tikėjimą praktikuojančioje šeimoje. Jos mamakasdien eidavo į šv. Mišias, o sekmadieniais – Eucharistija buvo neatsiejama šeimos gyvenimo dalis. Krikščioniškosios vertybės, ypač atjauta silpnesniam žmogui buvo ne tik diegiamos žodžiais, bet ir natūraliai įkūnijamos tėvų gyvenime. S. Bernadeta iki šiol prisimena epizodą, kai jos tėtis, kuris dirbo geležinkelio stotyje, kuri buvo netoli jų namų, parsivedė nepažįstamą moterį pernakvoti. „Negi lauks ryto stotyje? Juk namie yra lova, tegul išsimiega…“ – pasakė jis. Mama ruošė vakarienę, visi ilgai kalbėjosi prie stalo. Šis paprastas gerumo gestas s. Bernadetai ir šiandien išlieka vienu gražiausių vaikystės prisiminimų, liudijančių apie krikščionišką meilę artimui.
1977 metais Bernadeta Mališkaitė baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus pedagoginiame institute. Tais pačiais metais, pajutusi pašaukimą, įstojo į Šventosios Šeimos seserų kongregaciją. Vėliau perėjo į Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją. Nuo 1999-ųjų Bernadeta koordinuoja Gyvenimo ir tikėjimo instituto programas, veda rekolekcijas suaugusiesiems, organizuoja vaikų ir jaunimo vasaros stovyklas. Atkūrus Nepriklausomybę, dešimt metų dirbo žurnale „Caritas“ (dabar „Artuma“).
Įkvėpimas dabarčiai
Apie „LKB Kroniką“, kuri yra ne tik istorinis dokumentas, bet ir įkvėpimas dabarčiai, jos leidybos procesą ir drąsą priešintis okupaciniam režimui, kalbamės su viena iš „LKB kronikos“ aktyvių bendradarbių, Laisvės premijos laureate s. Bernadeta Mališkaite.
Bernadeta, kaip galvojate, ar šiandien jau visi žino apie LKB Kroniką? Kaip manote ar reikia dar apie ją kalbėti?
Atrodytų, pastaraisiais metais apie „Kroniką“ kalbėta daug, kaip ir visi turėtų žinoti jos istoriją ir suprasti, kad „Kronika“ buvo pogrindinis leidinys su savo leidybiniais niuansais, tačiau, vieno interviu metu, tikrai gera ir protinga žurnalistė, jo pabaigoje manęs paklausė: „Kur darydavote „Kronikos“ maketą ir į kurią spaustuvę jį veždavote spausdinti?“ Tada supratau, kad čia turime dėti tašką ir interviu pradėti iš naujo. Tam, kad suprastume Kroniką ir jos veiklą, reikia pradėti nuo istorinio konteksto paaiškinimo.
Ką turite galvoje?
Šiuolaikiniam žmogui sunku suvokti, kad nuvykti į Lenkiją anuomet buvo tas pats, kas dabar nuskristi į Ameriką, kad mandarinai, kava ir balta mišrainė ant šventinio stalo buvo prabanga, nes šie maisto produktai buvo deficitas. Parduotuvės buvo tuščios, bet mums buvo aiškinama, kaip gerai gyvename.
Bet ne tai buvo blogiausia. Blogiausia buvo tai, kad gyvenome tabu ir melo apsupti, buvome verčiami meluoti. Nesuprantant šio konteksto, sunku suvokti ir „LKB Kronikos“ veiklą. „Kronika“ padeda suprasti, kodėl žmonės priešinosi okupacinei valdžiai, kodėl atsidūrė kalėjimuose ir tardymo kamerose. Jie galėjo prisitaikyti ir išlikti fiziškai saugūs, tačiau nesutiko taikstytis su melu, su pažeidžiamomis žmogaus teisėmis. Apie tai reikia kalbėti.
Apžvelgus internetinius puslapius, kuriuose yra informacijos apie LKB Kroniką, man pritrūko paprasto paaiškinimo, kaip Kronika buvo leidžiama? Kaip pasiskirstydavo atsakomybės tarp „Kronikos“ redaktorių ir kitų bendradarbių? Ar teisingai suprantu, kad redaktoriai surinkdavo ir parengdavo informaciją, o platintojai ir daugintojai rūpinosi jos skleidimu? Gal atsakius į šiuos klausimus būtų skaitytojui lengviau suprasti ir jos reikšmę?
Pogrindžio sąlygomis „LKB kronikos“ leidimas vyko kitaip. Mes nevartojome tokių terminų kaip „redaktorius“ ar „redakcija“. Kiekvienas darėme tai, ką gebėjome ir galėjome. Viskas vyko slaptai, jokių posėdžių nebūdavo. Vyriausias redaktorius,taip, kaip mes jį dabar suprantame, nebuvo taip vadinamas, bet tas žmogus (tuo metu, kai pradėjau talkinti, buvo kun. Sigitas Tamkevičius) buvo atsakingas už viską – pas jį suplaukdavo visa informacija, jo atsakomybė buvo ką publikuoti, rašyti įvadinius straipsnius, organizuoti platinimą bei perdavimą į Vakarus ir t.t. Kiekvienas, kuris darbavosi leidžiant „Kroniką“, vadovavosi principu „kuo mažiau žinai, tuo mažiau, jei būsi suimtas ir tardomas, išduosi“. Žinojome tiek, kiek reikėjo atlikti savo užduotį.
Jau vėliau, kai pagrindinis redaktorius kun. S. Tamkevičius buvo suimtas, teko susidurti ir su priešiškų jėgų bandymais į „Kroniką“ perduoti melagingos informacijos.
Kai po Nepriklausomybės atkūrimo, Dalia Kuodytė pakvietė keletą mūsų į saugumo archyvus susipažinti su išlikusiais dokumentais, rajonų saugumo ataskaitomis, susijusiomis su Kronika, supratau, kad iš tiesų „fake“medžiagą buvo bandyta perduoti per tam tikrus asmenis, įtariamus galėjusius pasiekti Kroniką ir per tai atsekti kelią prie leidėjų ar ją sukompromituoti. Bendradarbiavę su Kronika puikiai suprato savo atsakomybę, todėl jeigu kildavo mažiausias įtarimas dėl informacijos patikimumo, jos nedėdavome.
Ar buvo Kronikos leidimui iškilusi grėsmė po kunigo S. Tamkevičiaus arešto?
Po kunigo S. Tamkevičiaus arešto iš pradžių mūsų buvome likusios šešios. Po kurio laiko, kai sesuo Gerarda Šuliauskaitė patyrė miokarditą, o s. Nijolė Sadūnaitė dėl aršaus KGB persekiojimo slapstėsi tiek Maskvoj, tiek Lietuvoje, likome keturios: Virginija Kavaliauskaitė, Onutė Šarakauskaitė, Birutė Briliūtė ir aš. Tuo metu ir buvome tas branduolys – tarpusavyje išsiaiškinome, ką kuri mokame, ką gebame, tai nereiškia, kad tik tai ir darėme. Darėme, ką reikėjo ir ką mokėjome geriausiai. Virginija vairavo automobilį, ji žinojo, iš kur paimti medžiagą. Onutė žinojo kelius į Maskvą. Kai rengdavome ar jau spausdindavome numerį, ji buvo ir ta, kuri dažniausiai nunešdavo ir parnešdavo iš slėptuvių reikiamus rankraščius, Birutė mokėjo paruošti „Kronikos“ filmutes, reikalui esant redaguoti. Pamenu, kaip tuometinis mūsų parapijos klebonas kartą O. Šarakauskaitę įspėjo: „Yra susidomėjusių, kodėl jūs taip dažnai vaikštote į bažnyčią ne pamaldų metu.“ S. Onutė Kybartų bažnyčioje buvo įsidarbinusi kaip kūrikė, ir mums atrodė, kad jos vaikščiojimas į bažnyčią niekam neturėtų kelti įtarimo. Pasirodo, klydome.
Suėmus kun. Sigitą Tamkevičių, labai gerai supratome, kad leidinys turi išeiti nevėluodamas. Puikiai žinojome, kad po kun. S. Tamkevičiaus arešto dėmesys Kybartams, taip pat ir Kronikai bus gerokai intensyvesnis. Medžiagą numeriui ruošėme Kybartuose, vienuolijos namuose, kur tuo metu ir gyvenome, bet išleisti Kroniką kaip numerį savo namuose nesiryžome. Parengtą perrašyti medžiagą nuvežėme į vienuolijos – tuo metu Šventosios Šeimos kongregacijos – nuošaliau buvusius namus. Kitą dieną į juos atvyko s. Gerarda Šuliauskaitė ir per dvi dienas, nuo pašalinių akių saugoma vienos sesers, numerį išleido ir išvyko. Berods, s. Virginija 58-ąjį „Kronikos“ numerį parvežė į Kybartus. Šis numeris mums buvo svarbus, todėl gan detaliai prisimenu jo leidybos procesą.
Po kun. S. Tamkevičiaus redaguodavau tekstus, nes buvau baigusi lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Be to, nuo 1980 metų pavasario laikas nuo laiko kun. Sigitas Tamkevičius pasikviesdavo talkinti. Taigi, turėjau keletą metų patirties, bet tikrai žinojau ne viską ir pažinojau toli gražu ne visus, prisidedančius prie Kronikos leidimo. Dažnai nežinojau, kam bus perduota filmutė (perfotografuota „Kronikos“ informacija foto juostelėje). Žinojau, kad sutartu laiku turi kažkas atvažiuoti. Buvo atvejų, kai Kronika Vakarus pasiekdavo per Maskvą: jei tik N. Sadūnaitė galėdavo ir būdavo prieinama (konkrečiu laiku būdavo sugrįžusi į Lietuvą). Buvo atvejų, kai foto juostelę veždavome konkrečiam kunigui, o kaip ji keliaudavo toliau – nesmalsavome (gal kuri ir žinojo, bet aš nepamenu, kad žinočiau). Žinojau abstrakčiai, pavyzdžiui, į Lietuvą iš JAV yra atvykusi kažkuri seserų vargdienių sesuo ar kitas patikimas žmogus. Laikytis tokio slaptumo reikėjo dėl saugumo.
Panašiu būdu ir su ta pačia komanda, buvo išleisti dar keletas „Kronikos“ numerių. Prie jau minėtos mūsų grupės prisijungė kun. Jonas Boruta. Tik vėliau sužinojome, kad redaktorius kun. Sigitas Tamkevičius dieną prieš jo areštą kun. J. Borutai buvo pasakęs: „Jei reikės, pagelbėk.“ Reikėjo laiko, kol vieni kitus „susiradome“. Kun. Jonas Boruta buvo baigęs pogrindžio kunigų seminariją, tuometinė pasaulietinė valdžia jo nepripažino kaip kunigo, todėl jis važinėjo po parapijas, talkindamas ten, kur reikėjo kunigo pagalbos. Tuo pačiu surinkdavo ir ne mažai medžiagos „Kronikai“.
Kai būdavome baigę „Kronikos“ numerį, susitikdavome ar kitu būdu perduodavome „Kroniką“ kun. Jonui Borutai peržiūrėti. Jis ne kartą yra sakęs, kad veža leidinį aptarti pas tremtinį vyskupą Julijoną Steponavičių. Kai kurie publikuojami dalykai buvo susiję su konkrečių kunigų kritika (jų nebuvo daug) ar šiaip ne visada aiškūs arba problematiški savo nevienareikšmiškumu. Vyskupo žodis ir atvirumas vyskupui Kronikai buvo svarbus.
Kaip jaunąjai kartai paaiškinti, kas yra ta sovietinė santvarka?
Nežinau, kaip trumpai paaiškinti. Sovietmetis mus visus labai apvogė… Pamenu, kai viena mano bičiulė pasakojo, kad nuvykusi į savo pirmąją kelionę į Jungtines Amerikos Valstijas, verkė dėl dviejų dalykų: knygyno, kuris buvo pilnas įvairiausių knygų ir vaisių daržovių gausos parduotuvėje. „Supratau, kokioje tamsioje, juodoje skylėje gyvenau“, – sakė ji.
Neseniai bendravau su Panevėžio dvyliktokais. Jie klausėsi susidomėję, uždavinėjo klausimus, tačiau 45 minučių – per mažai papasakoti „Kronikos“ istorijai. Pastebėjau, kad ir istorijos mokytojams trūksta žinių šia tema. Kol laukiame išsamesnių istorikų tyrimų, viskas laikosi ant entuziastų mokytojų, besidominčių „Kronika“ ir apie ją kalbančių. Tai ypač svarbu dabar, kai vėl susiduriame su politinėmis jėgomis, bandančiomis iškreipti tiesą ir manipuliuoti žmonėmis. Mums trūksta kritinio mąstymo, gebėjimo atpažinti propagandą. Mano kartos žmonės augome be filosofijos, be mąstymo įgūdžių ugdymo. Tiesą nuo melo skyrėme intuityviai. „LKB Kronikos“ laikotarpis yra kaip tik apie tai.
Kalbėdami apie „Kroniką“, privalome prisiminti išeivijos lietuvių indėlį bei paramą. Juk būtent jie daugiausia prisidėjo prie „Kronikos“ platinimo pasaulyje.
Dėkoju už pokalbį.
© Fondas „Bažnyčios kronika“, 2024 m., lapkritis
;)