Ses. Bernadetos Mališkaitės kalba sakyta Kybartuose, minint LKB KRONIKOS 50 – metį.
Nuo vaikystės esu įsimylėjusi Kybartus ir savo miestelio žmones. Turbūt tai su genais… Tėčio pasakojimais apie geležinkelio parke ant kaupo grojantį „dūdų“ orkestrą; o tėvų komiteto kasmet rengiamą spektaklio jaudulį, į kurį moterys eidavo pasipuošusios juodomis vakarinėmis sukniomis atsimenu ir pati, apie jaunas poras ir merginas, kurios pagrindine miesto gatve vaikščiodavo su chrizentemomis rankose… jau vėl tik iš tėčio prisiminimų.
Bet turiu ir savo patirtį apie Kybartus ir kybartiečius. Ji, žinoma, kitokia, bet labai gyva, brangi ir neabejoju, labai mus visus susiejusi.
„LKB Kronika“ priskiriama prie neginkluoto pasipriešinimo. Mano tolesnis liudijimas irgi bus apie neginkluotą pasipriešinimą, apie kurį šiandien daug kalba mūsų Gynybos ministerija. Bet kadangi nesu nei istorikė, nei sociologė, o prie „Kronikos“ turėjau malonę liestis iš arti, kalbėsiu tik tai, ką pati mačiau…
Sakyčiau per savaitę, kol vyko kun. A. Svarinsko teismas, kurio metu buvo suimtas tuometinis mūsų klebonas kun. Sigitas Tamkevičius, supratau, kad daug mūsų žmonių padarė sprendimą ir prisiėmė atsakomybę, kaip elgsimės ir gyvensim toliau, turiu minty ne asmeniškai kiekvienas, bet bent jau dauguma (kaip parapija). Tiesa, buvo žmonių, kurie kiek atsitraukė, gal pritilo, pradėjo abejoti, ir tai normalu. Kai kurie iš jų elgėsi panašiai kaip Evangelijoje minimas Nikodemas… Jie pabendrauti ateidavo saugesniu laiku. Ir tai vėl gi gerai. Visiškai atsitraukę žmonės kažkokio organizuoto vieneto nesudarė. Tiesiog jie pasirinko kitą būdą išgyventi…
Pats arešto faktas mūsų bendruomenei ir visam miesteliui buvo didelis iššūkis. Pirmosiomis dienomis bažnyčios prieangyje atsirado stendas su suimtųjų nuotraukomis ir informacija apie įvykius. Tuometinė rajono ir miesto valdžios reikalavo stendą panaikinti. Bažnyčios komitetui nesutikus išimti, patys išėmė. Teko leisti dar kartą, jei ne keletą… Žmonės susiskirstė, kas bažnyčios prieangyje kurį laiką budės.
Mane pačią pirmą kun. A Svarinsko teismo dieną Vilniaus milicijos poskyryje Kalvarijų gatvėje apkaltino, kad mušiau milicininkus, necenzūriškai keikiausi ir taip bandžiau patekti į Aukščiausio Teismo salę, ir pasodino 10 –čiai parų. Kai grįžau, dar nuo geležinkelio stoties išvydau tokį vaizdą: po pamaldų atsiveria didžiosios bažnyčios durys ir pasirodo kryžius, o po jo besimeldžianti minia – paauglių, jaunimo, vyrų, moterų… Tarp moterų buvo nėsčiųjų. Žmonės, giedodami giesmes, kalbėdami rožančių už suimtuosius, atgailos procesijoje keliais ėjo aplink bažnyčią. Buvo graudu, kartu labai tikra, jautru… Ant šventoriaus tvorų sulipę „stebėtojai“ spragsėjo fotoaparatais. O po kelių tokių vakarų jau atrodė, kad juos gąsdina ir vargina nežinojimas, kiek čia viskas tęsis. Pavieniui pradėjo klausinėti. Tęsėsi lygiai aštuonias dienas – oktavą.
Kas pamenat, įvykiai vijo įvykius… Įmonėse, mokykloje prasidėjo politvalandėlės – bandymai paaiškinti ir nuraminti mus, kas ir kodėl atsitiko. Žinoma, iš kalbėjusiųjų ėjo tas pats kaltinantis šmeižto tekstas… Paaiškinti, o juolab įrodyti klebono arešto teisėtumą saugumui nesisekė. Epizodas iš „Kronikos“ nr. 58.
1983 m.gegužės 18 d. „Po KGB viršininko Vaišvilos paskaitos iš salės pakilo Ona Griškaitienė. Pareiškė, kad yra tikinti, turi tris vaikus, kurie dėl religinių įsitikinimų mokykloje buvo nuolat diskriminuojami, nors mokėsi gerai. Pateikė eilę konkrečių faktų ir paklausė: „Tai kas šmeižia — klebonas ar jūs?” Lektorius bandė pertraukti O. Griškaitienę ir neleisti jai kalbėti, tačiau moteris pareiškė: „Jei aš turėjau kantrybės išklausyti jūsų kalbą, — turėkite ir jūs!” Tada pasiūlė Griškaitienei viską išaiškinti dviese, bet ir čia moteris nesutiko: „Jei jūs kleboną šmeižiate, girdint visai salei, tai ir tiesą tegul girdi visi”. Pagaliau saugumietis, neturėdamas ką daryti, ėmė raminti: „Neužilgo gausite naują kleboną ir padėtis susinormalizuos.” „Tai išeina, kad net klebonus jūs skirstote?!” — pasipiktino Griškaitienė. — Mes, tikintieji, dar nežinome, kas bus mūsų klebonas, o jūs jau žinote?”Susinervinęs KGB viršininkas Vaišvila pakėlė nuo stalo tarybinių įstatymų knygelę ir pradėjo aiškinti „Čia yra įstatymai ir jų reikia laikytis!” Moteris atkirto: „Įstatymus aš žinau neblogiau kaip jūs, ir šią knygutę mačiau jau ne vieną kartą, bet jūs jų nesilaikote! Geriau parodykite man „apstatymų” knygutę, kuria vadovaujatės!”
Beje, panaši nuostata tarp kybartiečių jau buvo ir nuo pirmos kunigo arešto dienos. Iš to paties „Kronikos“ nr. 58: [žmonės pamato, kad prieš vakarines mišias į zakristiją ateina pareigūnas, žino, kad dieną buvo ieškomas kun. Jonas-Kąstytis Matulionis]
„Į zakristiją sugužėjo būrelis tikinčiųjų paklausti, ko pareigūnas pageidauja? Sužinoję, kad ieško kun. J. Matulionio (beje, iki tol jie jo net nepripažino kunigu, nes pastarasis buvo baigęs pogrindžio kunigų seminariją) labai pasipiktino ir pareiškė: „Vieną kunigą jau pasiėmėt… Gana! Šito negausite! Jis mūsų! Pareigūnas dar bandė kažką aiškinti, tačiau tikintieji plačiai atvėrė jam duris ir paprašė skubiai apleisti maldos namus. Po šio incidento valdžios pareigūnai kun. J. Matulionį kurį laiką paliko ramybėje“.
Beje, tuomet manau visiems buvo nelengva pramatyti, kas čia vyks, kaip elgtis, kas teisus, o kas be blogos valios tiesiog nesusigaudo ar paprasčiausiai išsigando, ir svarbiausia kuo pasitikėti, kieno klausyti! Po kun. Jono-Kąstyčio Matulionio arešto iš bažnytinės vadovybės buvome įspėti, kad jei Kybartuose suims dar vieną kunigą, parapija kito negaus. Tiesa, neoficialiai, ne raštiškai. Supratome kaip rimtą patarimą susitaikyti su situaciją. Tuo metu, elgtis kitaip nei elgėmės, nemokėjom. Ačiū Dievui ir parapiją palaikantiems kunigams, ypač kun. Juozui Zdebskiui! Nežiūrint visko, Bažnyčia išlieka labiausiai patikima ir saugi, ir dėl to, kad jos mokyme įrašyta pirmiausia klausyti sąžinės balso. Žinoma, lieka pareiga sąžinę ugdyti, ieškoti tiesos, bet vadovautis sąžine. Tiesa, Jūsų, Kardinole, neišsaugojom, bet kun. Joną-Kąstytį Matulionį tikrai saugojom, arešto vakarą mūsų žmonėms jį tiesiog iš rankų išplėšė.
Prasidėjo kratos (klebonijoje, kongregacijai priklausančiame name, pas žmones), tardymai. Jų buvo tiek daug, kad saugumo darbuotojai jau nekvietė mūsiškių į Vilniaus KGB rūmus, bet patys atvyko ir apsigyveno Kybartuose. Tardė šitame pačiame pastate, milicijos patalpose. Tiesa, kai kurie tėvai neleido, kad jų vaikai būtų tardomi ir visais jiems žinomais būdais priešinosi. Ona Griškaitienės ir Birutė Žemaitienė už tai rajono Liaudies teisme buvo nuteistos 35 ir 30 rublių baudomis, be teisės nuosprendį apskųsti. Jokių Strazbūrų!!!
Džiugino vaikų laikysena: (jų dažniausiai klausinėjo apie klebono sakytus pamokslus ir ar tikrai jie jaučiasi dėl tikėjimo diskriminuojami).
Iš „Kronikos“ nr. 59. 1983 m. liepos 6 d. Iš dešimtokės Audronės Juraitės tardymo: „/…/ tardytojas, supykęs, kad Audronė atsisako pasirašyti po protokolu, pagrasė, jog ji su tokiom pažiūrom į aukštąją mokyklą neįstos. Mergaitė atsakė, kad mokykloje ją jau baigia įtikinti, jog tikrai visi keliai į aukštąsias mokyklas tikinčiam jaunimui uždari, todėl nepergyvena ir nesiruošia niekur stoti. „Eisiu dirbti prie bažnyčios”, — paaiškino Audronė.
Pamatęs, kad neišgąsdino, V. Baumila tęsė toliau: „Jei dabar nepasirašysi, — mes tave į Vilnių išsivešime penkiolikai metų, tada išmoksi pasirašyti”. Nepadėjo. Protokolas liko nepasirašytas.“
Devintokė Aušra Karaliūtė, į namus atvykusiems saugumo darbuotojams pareiškė, kad į kun. Sigito Tamkevičiaus bylą liečiančius klausimais ji neatsakinės. Praktiškai tardymas neįvyko. Valdžios pareigūnai bandė dar Aušrą gąsdinti teismu, galiausiai išeidami pasakė: „Visi jūs nusistatę prieš tarybų valdžią, net ir tavo šunys nuteikti prieš mus” (tuo metu ant kiemo amsėjo du jos šuniukai).
Beje, abi minėtos merginos jau turėjo panašios patirties. Audronės už tai, kad buvo ne pionierė ir nežadėjo stoti, negalėjo kartu su kitais orkestrantais ir šokėjomis vykti į Lenkiją [Lenkija tais laikais buvo užsienis]. Aušros rašinėlis apie savo senelio kančias Sibire buvo atsidūręs rajono saugume.
Pamenu, kad tikintys miestelio vaikai dar anksčiau mokėsi gyventi, vadovaujantis tiesa ir laisve. Pvz., būrelis vyresnių klasių merginų, Kybartuose per Vasario 16-ąją įsirišdavo didelius baltus kaspinus, o berniukai dėvėdavo puošnius švarkus. Ir visi mokykloje suprasdavo, kad jie šiandien švenčia… O per Kalėdas išdrįsdavo apskritai neiti į mokyklą. Būtų galima ilgai vardinti įvykius apie tai, kaip:
- tardomi vaikai saugumiečių klausdavo, kodėl juos verčia veidmainiauti ir stoti į komjaunimo organizaciją, jei jie netiki ir nepritaria tokiai ideologijai; kodėl jų tėvus vadina fašistais… Saugumiečiai, aiškinosi, kad tiems, kas taip daro, turbūt pakriko nervai… negi, pripažinsi, kad mokytojai irgi jų pačių prievartaujami taip elgtis.
- vienais metais sausio 27 d. vakarą, būrį mūsų paauglių, atvykusių pagiedoti į Marijampolės bažnyčioje minimą arkivyskupo Jurgio Matulaičio šventę, milicija „susėmė“ ir beveik iki vidurnakčio išlaikė poskyryje, dėl ko vėliau tėvai protestuodami prieš tokį elgesį, rašė protesto pareiškimus Lietuvos ir sąjungos Generaliniams prokurorams.
- kiekvieno mėnesio 6 d. žmonės rinkdavosi melstis už kalinius; vėliau, jei atsirasdavo kokių nors trukdžių, organizuotai vykdavo į kitas parapijas (ir tai truko ne vienerius metus);
- pirmaisiais metais po areštų (o jų Kybartuose per tuos metus buvo 4), sekmadieniais 3-4 žmonių automobiliai iš Kybartų išriedėdavo į skirtingas Lietuvos parapijas rinkti parašus po protesto pareiškimais, adresuotais tiek Lietuvos, tiek Sąjungos Prokurorams, Generaliniam sekretoriui, RRT įgaliotiniui.
- žmonės prašė ir drąsino atkeltus dirbti kunigus, kad toliau parapija viešai rengtų šventoriuje Kalėdinę eglutę vaikams ir lapkričio pirmąją organizuotai eitų į kapines melstis už savo mirusiuosius. Beje, už tai 1984 m. lapkričio mėnesį suėmė ir nuteisė kun. Joną Kastytį Matulionį bei aštuoniolikmetį ministrantą Romą Žemaitį. Tai buvo vienas iš skaudžiausių areštų. Pagarba Romo Žemaičio šeimai, kuri ne tik palaikė sūnų, bet kurios nepavyko įbauginti, sukiršinti su kitais…
- vėl Kybartuose tardymai, protesto pareiškimai…
Jaunimas visais tais slogiais metais turėjo ką veikti. O tai reiškia: kad slapta šventėm tautines šventes ir viešai religines. Vaikinai labai greitai susiorientuodavo, kai į miestelį atvykdavo saugumo mašinos, perspėdavo apie jų judėjimą, numerių keitimą ir pan. Vieną Vasario 16-ąją vyriausieji ant mokyklos kamino iškėlė Trispalvę (mes, seserys, nieko apie tai nežinom ir labai dėl jų pergyvenom); mažieji įkandin jų jau kitą savaitę buvo baltais dažais aprašę turgaus aikštės stalus ir riedančius į Rusiją traukinių vagonus šūkiais: „Laisvę Lietuvai!“ ir „Okupantai namo!“ Viena mūsų abiturientė pasisakė, kad jai saugumo darbuotojas paskyrė susitikimą Kaliningrado srityje, Eitkūnuose. Žinoma, pasikalbėjus mergina nenuėjo. Už tai vėliau ji buvo tardoma KGB rūmuose Vilniuje.
Kai Vienuolijai priklausančiuose namuose vyko kažkuri iš kratų, mūsų parapijos vaikinai, norėdami palaikyti, rinkosi ant gatvės, būriavosi priešais namų langus, ir tai neramino saugumo darbuotojus: reikalavo, kad mes jiems lieptume išsiskirstyti. Atsisakius, patys bandė juos išvaikyti ar sugaudyti automobiliu. Bet savas miestelis turi daug privilegijų: visi daržai, sodai pažįstami, o tvoros peršokamos…
1987 m. lapkričio 6 d. turėjom labai skaudžias laidotuves. Iš sovietinės armijos cinkuotame karste buvo parvežtas buvęs parapijos patarnautojas Ričardas Griškaitis. Kapinėse kartu su jaunuoliais iš kitų Lietuvos miestų, akylai stebimi nedraugiškų akių, giedojom Tautinę giesmę…
Žodžiu, perauklėti JŪSŲ akivaizdžiai nesisekė. Vienas pareigūnas tada piktai pasakė, kad mus [noriu, kad išgirstumėte], „Kybartus, reikia ištaškyti, kad jų nė ženklo neliktų…“ Sutikit, kad šiandien Ukrainoje vykstančio karo akivaizdoje (po Bučos, Mariupolio) tai girdisi labai grėsmingai, nes vis dar yra tų, kurie nori taškyti ir geba tai daryti…
Ačiū JUMS,, visiems, kuriems tiesa, laisvė, tikėjimas buvo ir liko svarbūs! Ačiū Dievui, kuris laimino mūsų šalies laisvės kelią.
Ačiū, kad Kybartai ir kybartiečiai neištaškyti. Jie realiai yra, o ne – likę tik nuotraukose ar širdyse.
Ir Jūs man sakykite, kuo čia ne neginkluotas gyventojų pasipriešinimas?!
Džiaugiaus, kad dauguma mūsų, neabejoju, esame giliai supratę, kad nieko, o juolab laisvės, už dyką nėra. Ji turi savo kainą. Ir būti laisvu, gyventi laisvoje šalyje, laisvame pasaulyje reikalauja nuolatinių pastangų…
2022 m. gegužės 28 d.
;)