Istoriją svarbu prisiminti ne tik todėl, kad ji įdomi. Ji svarbi suvokiant dabartį bei kuriant ateitį. Kaip be šaknų neauga joks medis, taip be atminties negyvuoja jokia tauta.
Klausimas, kuo svarbūs XIX a. lietuvių kalbos gynėjai, knygnešiai, XX amžiaus disidentai, Katalikų bažnyčios Kronikos leidėjai, šių dienų žmogui, besiblaškančiam vartotojiškumo, moralinio reliatyvizmo ir globalaus pasaulio piliečio iliuzijų liūne, yra ne retorinis, bet egzistencinis.
Todėl savo pranešimui pasirinkau temą „Tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvė kaip tapatybės sąlyga“.
Juk kai pažvelgiame į savo praeitį, regime ne tik ginkluotą pasipriešinimą, bet ir didžiules pastangas išsaugoti lietuvių kalbą, tikėjimą, papročius bei tradicijas.
Ir kiekvienas laikotarpis paženklintas skirtingais iššūkiais.
Carinės priespaudos metais, kai buvo vykdoma rusifikacija, todėl svarbiausia buvo išsaugoti lietuvybę.
Sovietmečiu, kai komunistinė ideologija užsimojo sunaikinti katalikybę ir įdiegti ateizmą – reikėjo išlaikyti tikėjimą.
Šiandienos pasaulis irgi nėra be išbandymų. Įsigalint nutildymo arba dar vadinamajai cancel kultūrai paprastas tiesos sakymas apie žmogų tampa drąsos reikalaujančiu veiksmu.
Kodėl taip svarbu išsaugoti savo tapatybę bene vaizdžiausiai pasakoja sovietmečiu kūręs kirgizų rašytojas Čingizas Aitmatovas. Jo kūrinyje „Ilga kaip šimtmečiai diena“ aprašyta legenda apie mankurtą – vergą, kuriam prievarta atimta atmintis.
Mankurtas nežinodavo, kas jis, kur gimęs ir augęs, kuo vardu, neprisimindavo vaikystės, tėvo nei motinos — nesuvokdavo savęs kaip žmogiškosios būtybės. Praradęs savojo „aš” supratimą, jis būdavo paklusnus savo ponui. Vienintelis jo noras buvo patenkinti pilvo poreikius. Kitų rūpesčių jis nežinojo. Užtat pavestą užduotį vykdydavo aklai, uoliai, atkakliai.
Lietuvių tauta, nepaisant abiejų okupacijų – carinės ir sovietinės priespaudos bei represijų, netapo mankurtais būtent aušrininkų, knygnešių, disidentų dėka. Ir todėl atėjus laikui laisvės sėkla sudygo.
Nes buvo išsaugoti kertiniai mūsų tapatybės ramsčiai – lietuvybė ir katalikybė.
Gimtoji kalba žmogui yra ypatingai svarbi. Juk kalba – ne tik komunikacijos įrankis – bendrauja ir gyvūnai perspėdami apie pavojus ar pranešdami, kur yra laimikis.
Žmogui gimtoji kalba yra ir mąstymo būdas, tapatybės pamatas bei priemonė perduoti šeimos ir istorinę atmintį.
Apie lietuvių kalbos ypatingumą su meile kalbėjo ir poetas Adomas Mickevičius.
1843 metais, skaitydamas paskaitą Paryžiuje „Apie lietuvių tautą“, jis sakė:
„Dera pažymėti vieną išskirtinę ypatybę, už kurią lietuviai nusipelno ypatingos pagarbos. Milžiniškuose jų liaudies dainų rinkiniuose nerasi nė vienos ne tik kad vulgarios, bet net nepadorios ar pernelyg laisvos. Ši kalba nepažįsta netgi storžieviškų arba šlykščių posakių. Turinti kažką iš pakilios, sakralinės žynių kalbos, ši kalba atmeta tuos posakius, o juos atstoja atitinkami slavų žodžiai, kurių nevartoja padori lietuvių šeima.“
Todėl neatsitiktinai carinis režimas nusitaikė būtent į kalbą. Į kalbą, kurioje užkoduota tautos pasaulėjauta ir etikos samprata.
Spaudos draudimas buvo dar ir bandymas performatuoti visą tautos tapatybę nuo katalikiškos prie stačiatikiškosios.
Beje, net bažnytinė aplinka tuo metu nebuvo palanki lietuvių kalbai. Vyko polonizacijos procesai. Pamenate anuomet puoselėtą mitą, kad „Dievas lietuviškai nesupranta“?
Rodos, lietuvių kalba ir tauta jau buvo pasmerktos išnykti.
Tačiau tuomet, kai kultūrinės sutemos buvo bene tirščiausios, ir buvo pradėta leisti pirmoji, J. Basanavičiaus „Aušra“. Kaip tautos teisės į savo kalbą manifestas. O per kalbą – į savo tikėjimą, kultūrą, tapatybę, istoriją ir ateitį.
Istorinis stebuklas, kad beveik keturis dešimtmečius trukęs spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas nepalaužė lietuvių tautos. Knygnešiai tapo tais tamsumų sklaidytojais, kurių dėka pradėjo formuotis bendrinė lietuvių kalba, augo gyventojų raštingumas, susiformavo tautinė savimonė bei valstybingumo siekis, atvedęs Lietuvą į 1918-ųjų Vasario 16 – ąją.
Antroji, sovietinė, okupacija pasižymėjo tuo, kad valdžia ėmė su ypatinga neapykanta bei atkaklumu naikinti ne tik tradicinį gyvenimo būdą, bet ir katalikybę. Tikintieji bei dvasininkai buvo žudomi, tremiami, persekiojami.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius, šios konferencijos globėjas, šias represijas pažino ne iš knygų ir pasakojimų, bet iš lagerių realybės.
Kunigai nebegalėjo laisvai atlikti pastoracinio darbo – kiekvienas pamokslas, krikštas ar santuoka galėjo būti stebimi ir panaudoti kaip įkaltis kaltinamuose antivalstybine veikla.
Iš tikinčių moksleivių mokyklose buvo viešai tyčiojamasi, jie verčiami išsižadėti savo tikėjimo. Buvo draudžiama vaikus mokyti tikėjimo tiesų, skaityti bei platinti religinę literatūrą. Daugybė kunigų ir vienuolių už tai buvo nubausti ir įkalinti.
Netapęs komunistu negalėjai tikėtis profesinės sėkmės. Privalėjai išsižadėti savo šaknų, savo tikėjimo – taigi ir tapatybės.
Lietuvą vėl apgaubė ideologinė tamsa – šįkart komunistinė.
Saugantis mankurto lemties prireikė dar vienos Aušros. Ir ji įsižiebė. Pirmiausia partizanai ginklu, vėliau disidentai tiesos žodžiu stojo ginti tautos teisės būti savimi.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, „Aušra“, kita pogrindinė spauda buvo leidžiama ir platinama nepaisant visų pavojų. Tokie drąsūs ir kilnūs žmonės kaip kun. Lionginas Kunevičius, sesuo Nijolė Sadūnaitė, Petras Plumpa savo drąsa ir darbais liudijo tiesą.
Galima džiaugtis, kad jų veikla buvo vaisinga. Atgavę Nepriklausomybę iš tiesų išgyvenome žodžio, sąžinės ir tikėjimo laisvės metus.
Šiandien matome, kad lietuvių kalba tapo skaitmenine kalba, ja prabyla dirbtinis intelektas. Tai teikia vilties, kad technologiniai pokyčiai jos neprarys ir ji bus ne mažiau aktuali bei funkcionali nei didžiosios pasaulio kalbos.
Tačiau kartu stebime, kaip ideologinės sutemos ryškėja ir mūsų dienų horizonte. Tapatybės neigiamos, perkonstruojamos ir dirbtinai kuriamos naujos. Ribos tarp gėrio ir blogio, tiesos ir melo nyksta, jos tampa asmeninio patogumo bei pasirinkimo reikalu.
Tuštėjančios bažnyčios tampa gerovėje ir pertekliuje skendinčių Vakarų realybe.
Ir todėl mankurto metafora – ne vien praeitį aiškinanti alegorija. Ji šiurpiai aktuali ir šiandien: žmogus, kuris pats renkasi nežinoti, atsisako šaknų, pavirsta tuo pačiu beasmeniu, nemąstančių paklusniu vienetu, kuriam svarbiausia, kad būtų užtikrinti baziniai jo poreikiai, pakaktų „duonos ir reginių“.
Vėl atgimsta komunistinė idėja „išlaisvinti“ žmogų iš šeimos, tautos, religijos. Padaryti jį tokį laisvą, kad jis taptų baltas lapas, tuščias statistinis vienetas.
Matome, kaip kalbėjimas apie žmogų ir jo prigimtį tampa iššūkiu. Paminėsiu tik kelis pavyzdžius:
- Kai švietimo ir mokslo ministras, turintis matematiko išsilavinimą, sako nežinąs, kiek yra lyčių, tai ne jo gebėjimo skaičiuoti problema.
- Kai seniausio Vilniaus universiteto darbuotojai parengia rekomendacijas, kur į žmones rimtai siūloma kreiptis naujadaro žmoga, tai ne naujų daiktų ir reiškinių įvardijimo bandymas.
- Kai Santaros klinikų medikams nuleidžiamos bendravimo su pacientais gairės, kur nurodoma žodžius vyras ar žmona keisti tokiais terminais, kaip partneris, partnerė arba šeimos narys, tai nėra rūpestis pacientų sveikatos ar medikų darbo sąlygų gerinimu.
Tai socialinės inžinerijos ambicijos, kuriomis siekiama dirbtinai perkurti ne tik kalbą, bet ir pačią žmogaus mąstyseną, jo vertybes bei prioritetus.
Tačiau negalime pamiršti, kad kiekvienas žmogus yra unikalus. Sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Ir tai nėra tik biblinė tiesa. Tai visos Vakarų krikščioniškos civilizacijos pagrindas.
Tik ant tokio požiūrio galėjo formuotis žmogaus teisių ir laisvių samprata.
Kartu žmogus nėra atomizuotas vienetas – jis šeimos, giminės, tautos dalis.
Mūsų unikalumas yra tarsi nuostabiai sudėliota mozaika: iš tėvų, senelių paveldime genuose įrašytą informaciją: fizinius bruožus, temperamentą. Laikas ir vieta, kur gimėme, mus taip pat formuoja. Kalba, tikėjimas ir kultūra – jungia žmones ir kartu išskiria juos iš kitų. Tai pamatai, ant kurių laikosi mūsų tapatybė.
Kalbos draudimas buvo bandymas nutildyti tautą. Tikėjimo persekiojimas – siekis atimti jos sielą.
Tačiau neįmanoma išsaugoti kalbos ir tikėjimo be tiesos apie žmogų. Nes tautą ir valstybę kuria žmonės, žinantys, kas jie yra, kas juos jungia ir kas skiria nuo kitų.
Šiandien, kai sprendžiama, kuo taps žmogus: kūrėju ar resursu, asmeniu ar priedėliu prie dirbtinio intelekto, mums ir vėl reikia Aušros.
Ne tik kaip įkvėpimo šaltinio, bet ir kaip šviesos, parodančios tiesą apie mankurto gyvenimą, tegul ir savanoriškai pasirinktą: patogų, paprastą, sotų, bet kartu beprasmį, neturintį ateities.
Kiekvienai kartai reikalinga Aušra – šviesa, kuri padeda matyti tiesą apie kalbą, tikėjimą ir žmogų. Tik taip galime išsaugoti tai, kas daro mus tauta, o ne minia, žmonėmis, o ne statistiniais vienetais.
Istorikės ir publicistės Reginos Statkuvienės pranešimas skaitytas 2025 m. kovo 27 d. Kaune vykusioje konferencijoje „50 metų po pogrindinio leidinio „Aušra“ pasirodymo: pamokos, perspektyvos ir detektyvinė archyvo paieška“.